Sveiki atvykę į Vilniaus Šv. Onos bažnyčios internetinį puslapį!
a
b
d
e

Padėka kunigui Kęstučiui Latožai


Šv. Onos bažnyčios bendruomenė nuoširdžiai dėkoja
monsinjorui Kęstučiui Latožai už šešerių metų tarnystę šioje bendruomenėje – toliau kunigas tarnystę tęs Vilniaus šv. Teresės parapijoje.

   Dėkojame už tarnystę Dievui ir žmonėms, už nuostabią šešerių metų kelionę, kurioje buvo daug naujų, nepamirštamų patirčių; dėkojame už nuveiktus darbus, maldas! Dieve duok jam jėgų, neblėstančio ryžto,
energijos, sveikatos ir džiaugsmo uždegant kitus tikėjimu, vedant link Dievo, dirbant ir gyvenant kunigyste!
Ačiū Jums, kunige Kęstuti!

  Gerasis mūsų Kunige, meldžiame Jums
Didžios sveikatos, dvasinės kaitros,
Kad perteiktas mums žmogiškas dosnumas
Grąžintų Jus į erdvę dieviškos maldos.
Tikėdami į Dievą Tėvą,  maldaujame,
Kad Jus globotų Viešpaties galia,
Suteikus valią sunaikint apgaulę,
Dalinti žemėj gėrį Viešpaties Dvasia.

Gerasis mūsų Kunige, padėką priimkit,
O Dievo siųstą žodį vėl kitiems dalinkit.
Už dievišką gerumą melsim Jums dangaus
Ir rojaus žemėj — amžino, šviesaus.


 

Velykinis sveikinimas


  

Tai tiesa! Viešpats prisikėlė, aleliuja.

Jam šlovė ir galybė per amžių amžius!  

                                                              (Lk 24,34)

 

Miela sese/broli, 

 

Šv. Velykų proga linkime patirti:

Tylos žavesį,

Saulės šviesos didybę,

Tamsos paslaptį,

Liepsnos tvirtybę,

Meilę, kuri yra visa ko pradžia.

 

Prasmingo, kupino vilties ir meilės gyvenimo su prisikėlusiu Kristumi!

 

Šv. Onos bažnyčios bendruomenė

 

2015 m. šv. Velykos

 

Didžiosios savaitės ir šv. Velykų šventės pamaldų tvarka

Verbų sekmadienis 2015-03-29

Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, - jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio.

                                                                                               (Zch 9,9) 

 

Sekmadienį prieš šv. Velykas (šiais metais – kovo 29-ąją) Katalikų bažnyčia mini Verbų (palmių) arba Viešpaties kančios sekmadienį

 

Tai iškilmingo Kristaus įžengimo į Jeruzalę, kada ,,gausiai susirinkusi į šventes minia“ sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę, paminėjimas. Žmonės pasiėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: ,,Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu - Izraelio karaliui!" (Jn 12, 12). Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis.

 

Vakarų Bažnyčioje verbų šventinimas žinomas jau nuo popiežiaus Gelazijaus (492-496) laikų. Nuo VIII a. jos buvo šventinamos per šv. Mišias, o paskui dalijamos žmonėms. Pažymėtinos verbos Romos Šv. Petro bazilikoje. Popiežiaus Siksto V suteikta privilegija verbas šiai bazilikai paruošia ir pristato viena giminė (Bresca di S. Remo). Jos gaminamos iš sausų palmių šakų, sudarant įvairias figūras ir ornamentus. Tokių verbų kasmet padaroma 600 (300 bazilikai ir 300 kitų bažnyčių kapituloms bei vienuolynams). Popiežiui pagaminti ir padovanoti verbą turi vienuolės kamaldulės (privilegija suteikta 1829 m. popiežiaus Leono XII). Ši verba labiau panaši į medelį su visokiais papuošalais ir paveikslais. Tą verbą popiežius paprastai padovanoja kokiam nors žymesniam asmeniui (ją iš popiežiaus Pijaus XI 1926 m. gavo arkivyskupas P. Karevičius). Lietuvoje Verbų Mišiose šventinamos kadagio ar sprogstančio gluosnio šakelės. Vilniaus krašte paplitusios margaspalvės verbos, surištos iš džiovintų javų, lauko gėlių ir žolelių. 

 

Verbų, arba Kristaus kančios, sekmadienis įveda mus į Didžiąją savaitę. Šią dieną bažnyčios liturgija kupina daugybės simbolių: rankose žaliuoja verbos, vyksta iškilminga procesija, mininti Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, skaitomas Kristaus kančios aprašymas.

 

Kristau, tu - garbės Karalius, tu - Aukščiausiojo Sūnus!

Tau - verbų šakelės žalios, tau - Osana, Dieve mūs!

 

Išrinktos tautos Karalius, atžala tu jos kilni,

vykdyt dieviškosios valios Viešpaties vardu eini. -

 

Visata "Garbė Tau!" šaukia. Prie gyventojų dangaus

jungia garbinimo auką ir mari širdis žmogaus. -

 

"Tebūnie garbė!" - giedojo Tau Jeruzalėj tada,

šakeles po kojom klojo...Mes sutinkam su malda. -

 

Pagerbė Tave prieš mirtį išrinktos tautos vaikai.

Kad teikeisi mus atpirkti, Tau dėkojame karštai. -

 

Tau patiko širdys tyros. Neatmesk ir mūs giesmės! 

Tau garbė, šlovė ir gyrius amžinai tegul skambės! -

 

Verbų sekmadienį šv. Mišios šv. Onos bažnyčioje – įprasta sekmadienio tvarka:  

9.00 val. ir 11.00 val.

 

Gavėnios kelionė su ,,Pasninko dėže“. III Gavėnios sekmadienis.

Daugiau informacijos apie akciją ,,Pasninko dėžė“ galite rasti ankstesniuose skelbimuose mūsų tinklapyje.

Akcija ,,Pasninko dėžė“

Pelenų trečiadienį prasidėjusiu 40-ies dienų gavėnios laikotarpiu Bažnyčia mus kviečia maldai, pasninkui ir išmaldai – gavėnios penktadieniais katalikai kviečiami pasninkauti.

 

Atsiliepdama į Bažnyčios raginimą pasninkauti ir matyti šalia savęs stokojantį brolį/sesę, šv. Onos bažnyčios bendruomenė šios gavėnios metu jungiasi į Caritas organizuojamą akciją ,,Pasninko dėžė“.

 

Kviečiame jungtis į šią akciją: už lėšas, kurias sutaupysime pasninkaudami, nupirkime negreit gendančių maisto produktų ir sekmadieniais ateidami švęsti Eucharistijos atneškime juos į ,,Pasninko dėžę“. Pasibaigus gavėniai, surinkti maisto produktai bus perduoti Vilniaus arkivyskupijos Caritas valgyklai ,,Betanija“, kurioje kasdien maitinama daugiau nei 550 asmenų.

 

Maisto produktų sąrašas akcijai „Pasninko dėžė“:      

Makaronai

Ryžiai

Žirniai

Pupelės

Aliejus

Cukrus

Medus

Kava

Kakava

Arbata

Sutirštintas pienas

Uogienė

Sirupas

„Ilgo galiojimo“ sausainiai                

Saldainiai

Šokoladas

Sultinys kubeliais

Džiovinti vaisiai: obuoliai, slyvos, razinos

Vaisių konservai: persikai, ananasai, slyvos

Konservai: mėsos, žuvies (tunas, šprotai)

Daržovių konservai: žirneliai, kukurūzai, konservuoti pomidorai, burokėliai

Konservuotos daržovių mišrainės

Pomidorų padažas

Majonezas

 

Maisto produktų sąrašą galite atsisiųsti iš čia

 

Apaštališkasis laiškas visiems pašvęstiesiems asmenims Pašvęstojo gyvenimo metų proga

Popiežius Pranciškus

Brangūs pašvęstieji ir pašvęstosios!

Rašau Jums kaip Petro įpėdinis, kuriam Viešpats Jėzus patikėjo užduotį stiprinti brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32), ir kaip jūsų brolis, kaip ir jūs pašvęstas Dievui.

Išvien dėkokime Dievui, pašaukusiam mus sekti Jėzumi pilnutinai laikantis jo Evangelijos ir įliejusiam į mūsų širdis Šventąją Dvasią, dovanojančią mums džiaugsmą ir įgalinančią visam pasauliui liudyti jo meilę bei gailestingumą.

Atsiliepdamas į daugelio Jūsų bei Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenių kongregacijos pageidavimus, nusprendžiau dogminės konstitucijos Lumen gentium, kurios 6-ajame skyriuje kalbama apie vienuolius, ir dekreto Perfectae caritatis dėl vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimo penkiasdešimtųjų metinių proga paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metus. Jie prasidės artimiausią lapkričio 30-ąją, pirmąjį advento sekmadienį, ir baigsis 2016 m. vasario 2-ąją, Kristaus Paaukojimo iškilmės dieną.

Pasitaręs su Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenių kongregacija, kaip tų metų tikslus pasirinkau šventojo Jono Pauliaus II pasiūlytuosius Bažnyčiai trečiojo tūkstantmečio pradžioje, šitaip tam tikru būdu pratęsdamas tai, kas pasakyta posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata: „Turite ne tik prisiminti ir pasakoti garbingą istoriją, bet ir privalote kurti didžiąją istoriją! Žvelkite į ateitį, kur Šventoji Dvasia jus kreipia, kad per jus padarytų didžių dalykų" (110).

I. Pašvęstojo gyvenimo metų tikslai

1. Pirmasis tikslas yra dėkingai žvelgti į praeitį. Visi mūsų institutai turi charizmų turtingą istoriją. Jos ištakos yra Dievo veikimas - Dievo, savo Dvasioje pašaukiančio kai kuriuos žmones artimiau sekti Kristumi, įgyvendinti Evangeliją ypatinga gyvenimo forma, skaityti laiko ženklus tikėjimo akimis bei kūrybiškai atsiliepti į Bažnyčios poreikius. Pradinė patirtis tada auga ir plėtojasi surasdama kitų narių naujuose geografiniuose bei kultūriniuose kontekstuose. Taip atsirado naujų būdų charizmai įgyvendinti ir naujų iniciatyvų apaštališkajai meilei išreikšti. Tai lyg sėkla, virstanti medžiu ir išleidžianti šakas.

Šiais metais būtų naudinga kiekvienai charizminei šeimai prisiminti savo pradžią bei istorinę raidą dėkojant Dievui, kuris dovanojo Bažnyčiai tiek dovanų, suteikiančių jai grožio ir parengiančių ją visokiems geriems darbams (plg. Lumen gentium, 12).

Pasakoti savo istoriją yra būtina norint išlaikyti savo tapatybę gyvą ir sutvirtinti šeimos vienybę bei jos narių priklausymo jai jausmą. Svarbu ne užsiimti archeologija ar puoselėti bergždžią nostalgiją, bet veikiau peržvelgus praėjusių kartų kelią suvokti įkvėpiančias kibirkštis, idealus, projektus bei vertybes, teikusias joms paskatas, pradedant nuo steigėjų ir pirmųjų bendruomenių. Tai taip pat yra būdas suvokti, kaip charizma gyventa istorijos tėkmėje, kokį kūrybiškumą jį įžiebė, su kokiais sunkumais jai teko susidurti ir kaip jie buvo įveikti. Taip aptiksime nenuoseklumo, kuris yra žmogiškųjų silpnybių vaisius, taip pat galbūt charizmos esminių aspektų nepaisymo. Visa yra pamokoma ir sykiu akina atsiversti. Pasakoti savo istoriją reiškia aukštinti Dievą ir dėkoti jam už visas jo dovanas.

Ypač dėkojame Dievui už pastaruosius penkiasdešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, kuris visai Bažnyčiai buvo Šventosios Dvasios „vėjo gūsis". Susirinkimo dėka pašvęstasis gyvenimas nuėjo vaisingą atsinaujinimo kelią, kuris, kupinas šviesos ir nestokojantis šešėlių, buvo malonės metas, paženklintas Dvasios artumo.

Tegu šie Pašvęstojo gyvenimo metai taip pat būna proga nuolankiai ir sykiu labai pasitikint Dievu, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8), pripažinti savo trapumą bei gyventi tuo kaip Viešpaties gailestingosios meilės patirtimi; proga galingu balsu ir džiugiai liudyti pasauliui šventumą bei gyvumą daugelio tų, kurie pašaukti sekti Kristumi pašvęstajame gyvenime.

2. Šie metai, be to, kviečia mus aistringai gyventi dabartimi. Dėkingumo kupinas praeities prisiminimas ragina atidžiai įsiklausant į tai, ką šiandien Dvasia sako Bažnyčiai, vis labiau įgyvendinti esminius mūsų pašvęstojo gyvenimo aspektus.

Nuo pirmųjų vienuolių iki šiandienių „naujųjų bendruomenių" kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma kilo iš Dvasios kvietimo sekti Kristumi taip, kaip moko Evangelija (plg. Perfectae caritatis, 2). Steigėjams ir steigėjoms Evangelija buvo absoliuti taisyklė, o visos kitos laikytos skirtomis Evangelijai išreikšti bei padėti ja pilnatviškai gyventi. Jų idealas buvo Kristus, susivienijimas su juo vidumi taip, kad drauge su Pauliumi būtų galima sakyti: „Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tik laimėjimas" (Fil 1, 21); įžadai prasmingi tik tada, kai jais įgyvendinama ši aistringa meilė.

Šiais metais esame pašaukti kelti klausimą, ar ir kaip esame atviri Evangelijos balsui, ar tikrai ji yra kasdienio gyvenimo bei priimtinų sprendimų vademecum. Evangelija yra reikli bei reikalauja gyventi ja radikaliai ir nuoširdžiai. Neužtenka vien skaityti (nors ją skaityti bei studijuoti ir yra itin svarbu), neužtenka apmąstyti (tai džiugiai darome kasdien). Jėzus reikalauja Evangeliją įgyvendinti, gyventi jo žodžiais.

Ar Jėzus - toliau turime klausti - tikrai yra pirmutinė ir vienatinė meilė, kaip pažadėjome duodami savo įžadus? Tik tuomet, jeigu taip yra, pajėgiame su tiesa bei gailestingumu mylėti kiekvieną sutinkamą žmogų, nes tada iš Jėzaus būsime išmokę to, kas yra meilė ir kaip mylėti: mokame mylėti, nes turime jo širdį.

Mūsų steigėjai ir steigėjos jautė gailestį, pagavusį Jėzų, kai jis pamatė žmones lyg avis be piemens. Kaip Jėzus, sujaudintas šio gailesčio, dovanojo jiems savo žodį, gydė ligonius, davė duonos, paaukojo savo gyvybę, lygiai taip steigėjai ir steigėjos žmonijai, kuriai buvo pasiųsti, tarnavo įvairiausiais būdais - užtardami, skelbdami Evangeliją, katechizuodami, mokydami, tarnaudami vargšams, ligoniams... Meilės fantazijai nėra ribų, meilė moka surasti nesuskaičiuojamai daug būdų, kaip Evangelijos dvelksmą nunešti į kultūras bei įvairiausias socialines sritis.

Pašvęstojo gyvenimo metai klausia mūsų, ar esame ištikimi mums patikėtai misijai. Ar mūsų tarnyba, darbai, buvimas atitinka tai, ko iš mūsų steigėjų reikalavo Dvasia? Ar visa tai tinka jų tikslams šiandienėje visuomenėje ir Bažnyčioje įgyvendinti? Gal reikėtų ką nors pakeisti? Ar savo žmonėms jaučiame tokią pat aistrą, ar esame jiems tokie artimi, kad dalijamės jų džiaugsmais bei skausmais, išties suprantame jų poreikius ir atsiliepiame į juos? „Steigėjus akinęs dosnumas bei pasiaukojimas, - sakė jau Jonas Paulius II, - turėtų skatinti ir jų dvasinius vaikus išlaikyti gyvas charizmas, kurios jas sužadinusios Dvasios galia, neprarasdamos savo pirminio pobūdžio, toliau turtėja ir prisitaiko, kad jie tarnautų Bažnyčiai bei darbuotųsi dėl Dievo karalystės pilnatviško įsteigimo" (1).

Atmenant ištakas, aikštėn iškyla dar vienas pašvęstojo gyvenimo aspektas. Steigėjus ir steigėjas žavėjo Jėzų lydėjusios Dvylikos vienybė, Jeruzalės pirmąją bendruomenę ženklinusi communio. Steigdami savas bendruomenes, kiekvienas ir kiekviena iš steigėjų troško atkartoti tuos Evangelijos modelius - būti vienos širdies ir sielos bei džiaugtis Viešpaties artumu (plg. Perfectae caritatis, 15).

Aistringai gyventi dabartimi reiškia tapti „bendrystės žinovais", „pagal Dievo planą žmogaus istoriją vainikuoti turėsiančios bendrystės projekto liudytojais bei įgyvendintojais" (2). Sankirtos, įvairių kultūrų sunkaus sugyvenimo, silpniausiųjų engimo ir nelygybės visuomenėje esame pašaukti parodyti konkretų pavyzdį bendruomenės, kurioje įmanoma broliškai gyventi pripažįstant kiekvieno asmens kilnumą ir dalijantis dovanomis, kuriomis kiekvienas prisideda.

Tad būkite bendrystės vyrai ir moterys, drąsiai būkite ten, kur yra nesutarimų ir įtampų, ir įtikimai liudykite aistra širdis uždegančios Dvasios artumą, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21). Gyvenkite susitikimo mistika: „gebėjimu klausytis, įsiklausyti į kitus žmones. Gebėjimu kartu ieškoti kelio, metodo" (3), trijų dieviškųjų Asmenų meilės santykį (plg. 1 Jn 4, 8) laikydami santykių tarp žmonių pavyzdžiu.

3. Trečiasis šių metų tikslas bus viltingai apkabinti ateitį. Sunkumai, su kuriais susiduria įvairių formų pašvęstasis gyvenimas, mums žinomi: pašaukimų mažėjimas, senėjimas, pirmiausia Vakarų pasaulyje, finansinės problemos dėl didelės finansinės krizės pasaulyje, internacionalizacijos ir globalizacijos iššūkiai, reliatyvizmo pinklės, išstūmimas į paribius ir socialinis nereikšmingumas... Kaip tik šioje ir daugelio mūsų amžininkų jaučiamo netikrumo aplinkoje praktikuotina viltis, kylanti iš tikėjimo į istorijos Viešpatį, kuris visada mums iš naujo žada: „Nebijok <...>, nes aš esu su tavimi" (Jer 1, 8).

Viltis, apie kurią kalbame, remiasi ne skaičiais ar darbais, bet tuo, į kurį sudėjome savo viltį (plg. 2 Tim 1, 12) ir kuriam „nėra negalimų dalykų" (Lk 1, 37). Tokia viltis nenuvilia ir pašvęstajam gyvenimui leis ir toliau ateityje rašyti didžiąją istoriją. Būtent į ateitį turime kreipti savo žvilgsnį suvokdami, kad į ją mus gena Dvasia ir toliau drauge su mumis daryti didžių dalykų.

Nepasiduokite skaičių bei našumo ir dar labiau pasitikėjimo savo jėgomis pagundai. Budriai tirkite savo gyvenimo ir dabartinės akimirkos horizontus. Kartu su Benediktu XVI kartoju: „Neprisidėkite prie pražūties pranašų, skelbiančių pašvęstojo gyvenimo mūsų dienų Bažnyčioje pabaigą ar beprasmiškumą; veikiau apsivilkite Jėzumi Kristumi ir apsiginkluokite šviesos ginklais, kaip ragina Paulius (plg. Rom 13, 11-14), likdami budrūs ir budintys" (4). Tęskime ir vis iš naujo pradėkime savo kelią pasitikėdami Viešpačiu.

Kreipiuosi pirmiausia į jus, jauni žmonės. Jūs esate dabartis, nes jau aktyviai gyvenate savo institutuose, esmingai prisidėdami gaiviu ir dosniu apsisprendimu. Sykiu esate ateitis, nes netrukus būsite pašaukti vadovauti savo bendruomenių dvasiniam gyvenimui, ugdymui, tarnavimui ir misijai. Šiais metais tapkite dialogo su vyresne už jus karta pagrindiniais veikėjais. Broliškoje bendrystėje praturtėsite įgiję jos patirties bei išminties, sykiu įkvėpsite vyresniąją kartą savo energija ir entuziazmu ir iš naujo parodysite jai jos pradinį idealizmą. Taip visa bendruomenė galės kartu rasti naujų būdų, kaip gyventi Evangelija ir vis tinkamiau atsakyti į liudijimo bei skelbimo reikalavimus.

Nudžiugau sužinojęs, kad turėsite progą kartu susirinkti su kitų įvairių institutų jaunimu. Tegu susitikimai tampa įprastiniu bendrystės, tarpusavio paramos ir vienybės skatinimo būdu.

II. Ko tikimasi iš Pašvęstojo gyvenimo metų

Ko pirmiausia laukiu iš šių Pašvęstojo gyvenimo malonės metų?

1. Kad visada būtų tiesa tai, ką kartą esu pasakęs: „Kur vienuoliai, ten džiaugsmas." Mes pašaukti patirti ir parodyti, jog Dievas geba sklidinai pripildyti mūsų širdį ir padaryti mus tokius laimingus, kad mums nebereikia kitur ieškoti laimės; kad mūsų džiaugsmą gaivina mūsų bendruomenėse gyvas autentiškas broliškumas; kad save kaip asmenis įgyvendiname ir savo gyvenimui pilnatvę suteikiame visiškai atsiduodami tarnavimui Bažnyčiai, šeimoms, jaunimui, garbaus amžiaus žmonėms, vargšams.

Kad tarp mūsų nebūtų liūdnų veidų, nusiminusių ir nepatenkintų žmonių, nes „liūdnu sekėju liūdna sekti". Kaip ir visi kiti žmonės, išgyvename sunkumų, dvasios naktų, nusivylimų, ligų, dėl amžiaus jėgų silpimą. Kaip tik visame tame turėtume atrasti „tobulą džiaugsmą", išmokti atpažinti į mus viskuo panašiu tapusio Kristaus veidą ir pradžiugti, kad esame panašūs į tą, kuris iš meilės mums neatstūmė kryžiaus.

Visuomenėje, puoselėjančioje našumo, sveikatos ir sėkmės kultą ir marginalizuojančioje vargšus bei atmetančioje „pralaimėtojus", savo gyvenimu galime paliudyti Rašto žodžius: „Būdamas silpnas, esu galingas" (2 Kor 12, 10).

Pašvęstajam gyvenimui gerai tinka tai, ką parašiau apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium cituodamas vieną Benedikto XVI homiliją: „Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet patraukdama" (14).

Taip, pašvęstasis gyvenimas auga ne organizuojant gražias pašaukimų kampanijas, bet tada, kai patraukiame sutinkamus jaunuolius, kai jie mato, kad esame laimingi vyrai ir moterys! Lygiai taip pat pašvęstojo gyvenimo apaštališkasis veiksmingumas priklauso ne nuo priemonių našumo ir galios. Kalbėti turi būtent jūsų gyvenimas, išreiškiantis sekimo Kristumi ir gyvenimo Evangelija džiaugsmą ir grožį.

Dar kartą kartoju tai, ką bažnytiniams sąjūdžiams pasakiau per praėjusią Sekminių vigiliją: „Bažnyčios stiprybė iš esmės yra gyventi Evangelija ir liudyti mūsų tikėjimą. Bažnyčia yra žemės druska, pasaulio šviesa, ji pašaukta visuomenėje būti Dievo karalystės raugu ir tai ji daro pirmiausia liudydama brolišką meilę, solidarumą, dalijimąsi" (2014 m. gegužės 18 d.).

2. Tikiuosi, kad „pažadinsite pasaulį", nes išskirtinis pašvęstojo gyvenimo ženklas yra pranašavimas. Vienuolijų vyresniesiems esu sakęs, kad „evangelinis radikalumas skirtas ne tik vienuoliams, jo reikalaujama iš visų. Tačiau vienuoliai Viešpačiu seka ypatingu būdu, pranašišku būdu." Būtent to dabar labiausiai reikia: „Būti pranašais, liudyti tai, kaip Jėzus šioje žemėje gyveno... Vienuoliui niekada nevalia atsisakyti pranašavimo" (2013 m. lapkričio 29 d.).

Pranašas gauna iš Dievo gebėjimą įdėmiai stebėti istoriją, kurioje gyvena, ir aiškinti įvykius: jis yra tarsi sargas, budintis naktį ir žinantis, kada ateis rytas (plg. Iz 21, 11-12). Jis pažįsta Dievą ir žmones, savo brolius ir seseris. Jis geba atskirti ir pasmerkti nuodėmės blogį ir neteisingumą, nes yra laisvas, neturi atsiskaityti niekam kitam, išskyrus Dievą, neturi jokių kitų interesų, išskyrus Dievo. Pranašas paprastai stovi vargšų ir beginklių pusėje, nes žino, kad jų pusėje stovi pats Dievas.

Tad tikiuosi, kad gyvensite ne „utopijomis", bet mokėsite kurti „kitokias vietas", kuriose būtų gyva evangelinė dovanojimo, brolystės, įvairovės priėmimo, abipusės meilės logika. Vienuolynai, bendruomenės, dvasingumo centrai, citadelės [t. y. kokio nors religinio sąjūdžio kaimo bendruomenės - vert. past.], mokyklos, ligoninės, šeimų namai ir visos vietos, atsiradusios akinant artimo meilei bei charizminiam kūrybiškumui ir ateityje kūrybiškai dar atsirasiančios, turi vis labiau tapti įkvėpimo iš Evangelijos semiančios visuomenės, Jėzaus žodžių tiesą ir galią išreiškiančio „miesto ant kalno" raugu.

Kaip Elijui ir Jonai, kartais gali kilti pagunda pabėgti, nusikratyti pranašo užduoties, nes ji reikalauja per daug, nes jaučiamas nuovargis, o vaisiai nuvilia. Tačiau pranašas žino, kad jis niekada nėra vienas. Kaip Jeremiją, Dievas ir mus tikina: „Nebijok <...>, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu" (Jer 1, 8).

3. Vienuoliai ir vienuolės, kaip ir visi kiti pašvęstieji asmenys, pašaukti būti „bendrystės žinovais". Todėl tikiuosi, kad „bendrystės dvasingumas", kurį pabrėžė Jonas Paulius II, taps tikrove ir jūs būsite pirmose gretose atsiliepiant į šio naujojo tūkstantmečio „didelį iššūkį" „padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla" (5). Esu tikras, šiais metais rimtai darbuositės, kad steigėjų siektas brolystės idealas kaip koncentriniai ratilai plistų visur.

Bendrystė pirmiausia praktikuojama instituto bendruomenėse. Šiuo atžvilgiu kviečiu dar kartą perskaityti mano dažnas pastabas apie tai, kad mūsų namuose neturėtų būti kritikos, apkalbų, pavydo, įtarumo, priešiškumo. Bet net ir tokiu atveju prieš mus atsiveriantis artimo meilės kelias yra kone begalinis, nes būtina siekti vienas kito priėmimo bei dėmesio vienas kitam, praktikuoti materialinių ir dvasinių gėrybių bendrystę, brolišką pataisymą ir pagarbą silpniausiesiems... Tai - „bendro gyvenimo" „mistika", paverčianti mūsų gyvenimą „šventąja kelione" (6). Turėdami priešais akis tai, jog mūsų bendruomenės tampa vis labiau tarptautinėmis, taip pat turėtume klausti ir dėl įvairioms kultūroms priklausančių žmonių santykio. Kaip padaryti, kad kiekvienas galėtų reikštis, būti priimtas su savo ypatingomis dovanomis, taptų visiškai atsakingas?

Be to, tikiuosi, kad bendrystė augs tarp įvairių institutų narių. Ar negalėtų šie metai būti proga drąsiau peržengti savo instituto ribas bendriems ugdymo, evangelizacijos ir socialinės veiklos projektams vietiniu ir globaliniu lygmenimis parengti? Šitai pranašišką liudijimą darytų veiksmingesnį. Bendrystė ir skirtingų charizmų bei pašaukimų santalka yra vilties kelias. Ateitis kuriama ne izoliuojantis bei kliaujantis vien savo jėgomis, bet tapatinantis su tiesa bendrystės, kuri vis labiau atsiveria susitikimui, dialogui, dėmesingam įsiklausymui, abipusei pagalbai ir apsaugo nuo egocentrizmo ligos.

Sykiu pašvęstasis gyvenimas pašauktas siekti nuoširdžios visų pašaukimų Bažnyčioje, pradedant kunigais ir pasauliečiais, sinergijos, taip stengdamasis „ugdyti bendrystės dvasingumą pirmiausia savo viduje, o paskui ir visoje Bažnyčios bendruomenėje bei už jos ribų" (7).

4. Iš jūsų dar laukiu ir to, ko prašiau iš visų Bažnyčios narių - išeiti iš savęs bei leistis į egzistencijos pakraščius. „Eikite į visą pasaulį" - tokie buvo paskutiniai Jėzaus žodžiai, skirti saviškiams ir mums visiems šiandien (plg. Mk 16, 15). Laukia visa žmonija - vilties netekusieji, vargstančios šeimos, palikti kūdikiai, jaunuoliai, kuriems užkirstas kelias į ateitį, ligoniai ir apleisti garbaus amžiaus žmonės, gėrybių sotūs, širdyje tuštumą jaučiantys turtingieji, gyvenimo prasmės ieškantys, to, kas dieviška, trokštantys vyrai ir moterys...

Neužsisklęskite savyje, neapsisunkinkite smulkiais vidiniais ginčais, nelikite savo problemų įkaitais. Jas įmanoma išspręsti išeinant padėti kietiems, sprendžiant kitų problemas ir skelbiant Gerąją Naujieną. Gyvenimą atrasite atiduodami gyvenimą, viltį - suteikdami viltį, meilę - mylėdami.

Laukiu iš jūsų konkrečių darbų priimant pabėgėlius, padedant vargšams, kūrybiškai katechizuojant, skelbiant Evangeliją, supažindinant su maldos gyvenimu. Tad tikiuosi struktūrų supaprastinimo, didelių namų panaudojimo darbams, kurie labiau atitinka dabartinius evangelizacijos ir artimo meilės reikalavimus, ir darbų pritaikymo naujiems poreikiams.

5. Tikiuosi, kad kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma savęs paklaus, ko šiandien reikalauja Dievas ir žmonija.

Kontempliatyvios pakraipos vienuolynai ir grupės galėtų susitikti ar įvairiausiais būdais susisiekti ir pasikeisti maldos gyvenimo patirtimi, tuo, kaip augti bendryste su visa Bažnyčia, kaip padėti persekiojamiems krikščionims, kaip priimti bei lydėti intensyvesnio dvasinio gyvenimo ieškančius ar moralinės ir materialinės paramos reikalingus žmones.

Tą patį gali daryti karitatyviniai institutai, švietimo veiklai, kultūros skatinimui, Evangelijos skelbimui pagrindinį dėmesį skiriantys ar ypatingą pastoracinę tarnybą vykdantys institutai, taip pat pasaulietiniai institutai, įsismelkę į visuomenines struktūras. Šventosios Dvasios fantazija į būtį pašaukė tiek daug įvairių gyvensenų bei darbų, kad visa tai sunku sukatalogizuoti ar įsprausti į išankstines schemas. Todėl neįstengiu paminėti kiekvienos individualios charizminės formos. Tačiau visoms joms privalu šiais metais rimtai ištirti savo dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei tai, kaip atsakyti į nuolatinius bei naujus mums keliamus klausimus ir atsiliepti į vargšų šauksmą.

Tiktai dėmesingai atsižvelgiant į pasaulio poreikius ir klusniai įsiklausant į tai, ką sako Šventoji Dvasia, šie Pašvęstojo gyvenimo metai gali tapti tikruoju kairòs, malonės ir perkeitimo turtingu Dievo laiku.

III. Pašvęstojo gyvenimo metų horizontai

1. Šiuo savo laišku kreipiuosi ne tik į pašvęstuosius asmenis, bet ir į pasauliečius, kuriuos su jais vienija idealai, dvasia ir misija. Vieni vienuoliškieji institutai šiuo atžvilgiu turi seną tradiciją, o kitų patirtis nėra sena. Kiekvieną vienuoliškąją šeimą, taip pat apaštališkojo gyvenimo bendruomenes ir net pasaulietinius institutus išties supa didesnioji šeima, „charizminė šeima", apimanti kelis institutus, turinčius tą pačią charizmą, ir pirmiausia krikščionis pasauliečius, kurie jaučia pašaukimą savo pasaulietiškame luome dalyvauti toje pačioje charizminėje tikrovėje.

Raginu taip pat jus, pasauliečiai, šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus išgyventi kaip malonę, leisiančią jums geriau suvokti gautąją dovaną. Švęskite juos su visa „šeima" drauge augdami bei atsiliepdami į Dvasios kvietimą šiandienėje visuomenėje. Įvairių institutų narių susitikimuose šiais metais dalyvaukite ir jūs, išreikšdami vieną Dievo dovaną. Šitaip susipažinsite su kitų charizminių šeimų bei pasauliečių grupių patirtimi ir vieni kitus praturtinsite bei paremsite.

2. Pašvęstojo gyvenimo metai turi rūpėti ne tik pašvęstiesiems asmenims, bet ir visai Bažnyčiai. Todėl kreipiuosi į visą Dievo tautą ragindamas ją vis aiškiau suvokti šią dovaną, kuri yra gausybės vienuolių buvimas; jie yra didžiųjų šventųjų, kūrusių krikščionybės istoriją, įpėdiniai. Kokia gi būtų Bažnyčia be šventojo Benedikto ir šventojo Bazilijaus, be šventojo Augustino ir šventojo Bernardo, be šventojo Pranciškaus ir šventojo Dominyko, be šventojo Ignaco Lojolos ir šventosios Teresės Avilietės, be šventosios Angelės Meriči ir šventojo Vincento Pauliečio? Vardyti būtų galima kone be pabaigos iki šventojo Jono Bosko ir šventosios Teresės iš Kalkutos. Palaimintasis Paulius VI pagrįstai pabrėžė: „Be šių konkrečių ženklų kiltų pavojus Bažnyčią gaivinančiai meilei atvėsti, išganingam Evangelijos paradoksui nusitrinti, tikėjimo druskai ištirpti vis sekuliaresniame pasaulyje" (Evangelica testificatio, 3).

Tad visą krikščionių bendruomenę kviečiu šiuos metus išgyventi pirmiausia kaip padėką Viešpačiui ir dėkingai atminti dovanas, gautas bei tebegaunamas per steigėjų šventumą ir gausybės pašvęstųjų asmenų ištikimybę savo charizmai. Kviečiu visus burtis apie pašvęstuosius asmenis, džiaugtis kartu su jais, dalytis jų sunkumais ir, kiek išgalima, su jais bendradarbiauti tęsiant jų tarnybą bei darbą, kurie galiausiai priklauso visai Bažnyčiai. Tegu jie pajunta visos krikščionių tautos meilę ir šilumą.

Šlovinu Viešpatį už tai, kad Pašvęstojo gyvenimo metai laimingai sutampa su Sinodu šeimos klausimais. Šeima ir pašvęstasis gyvenimas yra visus praturtinantys ir visiems malonę nešantys pašaukimai, humanizavimo erdvės, puoselėjant gyvybiškai svarbius ryšius, evangelizacijos vietos. Šie du pašaukimai gali vienas kitam padėti.

3. Šiuo laišku drįstu taip pat kreiptis į pašvęstuosius asmenis ir brolijų bei bendruomenių narius, priklausančius Bažnyčioms, kurių tradicijos skiriasi nuo katalikų tradicijos. Vienuolystė yra nepadalytos Bažnyčios paveldas, vis dar labai gyvas ir ortodoksų Bažnyčiose, ir Katalikų Bažnyčioje. Į tai, taip pat į kitas vėlesnes patirtis iš to laikotarpio, kai Vakarų Bažnyčia tebebuvo vieninga, lygiuojasi analogiškos iniciatyvos, atsiradusios reformuotų bažnytinių Bendruomenių srityje; pastarosios pagimdė naujų broliškos bendrystės ir tarnystės formų.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija numatė surengti susitikimus, kuriuose dalyvautų įvairių Bažnyčių pašvęstojo ir broliškojo gyvenimo patirčiai priklausantys nariai. Pabrėžtinai raginu tokius susitikimus rengti siekiant geriau vienas kitą pažinti bei imti branginti ir skatinti bendradarbiavimą, kad pašvęstojo gyvenimo ekumenizmas prisidėtų prie platesnio kelio Bažnyčių vienybės link.

4. Taip pat neturime užmiršti, kad vienuolystės ir kitų religinės brolystės formų reiškinys būdingas visoms didžiosioms religijoms. Netrūksta tvarios vienuoliškojo dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir kai kurių didžiųjų religinių tradicijų patirties. Linkiu, kad Pašvęstojo gyvenimo metai taptų proga įvertinti nueitą kelią, atkreipti pašvęstųjų asmenų dėmesį į šią sritį ir savęs paklausti, kokie bus tolesni žingsniai einant nuodugnesnio vienas kito pažinimo ir bendradarbiavimo visose bendrose tarnavimo žmogaus gyvybei srityse kryptimi.

Ėjimas kartu visada praturtina ir gali atverti naujus kelius į šiandien, regis, tokius sunkius santykius tarp tautų ir kultūrų.

5.  Galiausiai ypatingu būdu kreipiuosi į jus, mano broliai vyskupai. Tegu šie metai būna proga nuoširdžiai ir džiugiai priimti pašvęstąjį gyvenimą kaip dvasinį kapitalą, prisidedantį prie Kristaus viso Kūno (plg. Lumen gentium, 43), o ne tik vienuoliškosios šeimos gėrio. „Pašvęstasis gyvenimas yra dovana Bažnyčiai, atsiranda Bažnyčioje, auga Bažnyčioje ir visas yra orientuotas į Bažnyčią" (8). Todėl kaip dovana Bažnyčiai jis yra ne kokia nors izoliuota ar marginalinė tikrovė, bet artimiausiai su ja susijęs. Pašvęstasis gyvenimas yra pačioje Bažnyčios širdyje kaip esminis jos misijos elementas, nes išreiškia giliausią krikščioniškojo pašaukimo prigimtį ir visos Bažnyčios kaip Sužadėtinės troškimą susivienyti su savo vienatiniu Sužadėtiniu. Tad jis „nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui" (ten pat, 44).

Šiame kontekste kviečiu jus, dalinių Bažnyčių ganytojai, ypač uoliai skatinti savo bendruomenėse įvairias - ir istorines, ir naujas - charizmas, ir tai darykite jas remdami, žadindami, padėdami atpažinti, švelniai ir su meile artindamiesi prie kančios ir silpnumo situacijų, kuriose gali būti atsidūrę kai kurie pašvęstieji asmenys, ir pirmiausia taip skelbdami Dievo tautai pašvęstojo gyvenimo vertę, kad Bažnyčioje suspindėtų jo grožis bei šventumas.

Šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus patikiu Marijai, įsiklausančiai ir kontempliuojančiai Mergelei, pirmajai savo mylimo Sūnaus mokinei. Į ją, mylimą Tėvo dukterį, apdovanotą visokiausiomis malonės dovanomis, žvelgiame kaip į Dievo meilės ir tarnavimo artimui nepralenkiamą pavyzdį.

Jau dabar drauge su jumis visais dėkodamas už malonės ir šviesos dovanas, kuriomis Viešpats mus praturtins, lydžiu jus visus savo apaštališkuoju palaiminimu.

Vatikanas, 2014 m. lapkričio 21-oji, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Paaukojimo šventė

Pranciškus

 

Daugiau informacijos apie Pašvęstojo gyvenimo metus galite rasti:

www.vitaconsecrata.lt

www.facebook.com/vienuoliai

http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/ccscrlife/anno-vita-consacrata/calendario-anno-vita-consacrata_it.pdf

 

Popiežiaus Pranciškaus laiškas 2015 m. gavėniai – Žinia gavėnios proga. Sustiprinkite širdis

Popiežius Pranciškus

Brangūs broliai ir seserys! 

Bažnyčiai, bendruomenėms ir pavieniams tikintiesiems gavėnia – atsinaujinimo metas. Tačiau pirmiausia tai yra „malonės metas“ (2 Kor 6, 2). Dievas iš mūsų nereikalauja nieko, ko pirma nebūtų dovanojęs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn4, 19). Jis nėra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus pažįsta vardu, mumis rūpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mūsų ieško. Jis domisi kiekvienu iš mūsų; Jo meilė neleidžia Jam būti abejingam tam, kas mums nutinka. Tačiau mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis... Tada mūsų šalis įpuola į abejingumą: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti. 

Kai atsiverčia į Dievo meilę, Dievo tauta randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausių iššūkių, kurį šioje žinioje norėčiau aptarti, yra abejingumo globalizacija. 

Abejingumas artimui ir Dievui – reali pagunda ir mums, krikščionims. Todėl kiekvieną gavėnią turime išgirsti mus budinantį garsų pranašų balsą. 

Dievas nėra abejingas pasauliui, bet jį taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti. Dievo Sūnaus įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. O Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, švęsdama sakramentus ir liudydama tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), yra tartum šiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dėlto pasaulis linkęs užsisklęsti ir užverti vartus, per kuriuos Dievas įžengia į pasaulį, o pasaulis – į Jį. Tad ranka, kuri yra Bažnyčia, neturi stebėtis, kad ji atstumiama, prispaudžiama ir sužeidžiama. 

Todėl Dievo tauta, kad netaptų abejinga ir savyje neužsisklęstų, turi atsinaujinti. Norėčiau pasiūlyti tris žingsnius šiam atsinaujinimui apmąstyti. 

1. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26) – Bažnyčia

Dievo meilę, kuri pralaužia šį mirtiną užsisklendimą – abejingumą, Bažnyčia siūlo savo mokymu ir pirmiausia savo liudijimu. Tačiau liudyti galima tiktai tai, kas pirma yra patirta. Krikščionis yra žmogus, leidžiantis Dievui aprengti save Jo gerumu bei gailestingumu, aprengti Kristumi, kad, kaip ir Jis, taptų Dievo ir žmonių tarnu. Tai mums aiškiai primena Didžiojo ketvirtadienio kojų plovimo apeigos. Petras nenorėjo, kad Jėzus jam mazgotų kojas, tačiau paskui suprato, jog Jėzus ne vien norėjo parodyti pavyzdį, kaip turėtume vienas kitam mazgoti kojas. Šią tarnystę gali vykdyti tiktai tas, kuris prieš tai leido Jėzui numazgoti savo kojas. Tik tada jis turi „dalį“ su Juo (Jn 13, 8) ir gali tarnauti žmonėms. 

Gavėnios metas – tinkamas laikas leisti Kristui mums patarnauti, kad taptume tokie kaip Jis. Tai nutinka klausantis Dievo žodžio ir priimant sakramentus, pirmiausia Eucharistiją. Per ją tampame tuo, ką gauname, – Kristaus kūnu. Šiame kūne nėra vietos abejingumui, taip dažnai užvaldančiam mūsų širdis. Mat, kas priklauso Kristui, tas priklauso vienam kūnui, o jame nėra abejingumo vienas kitam. „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). 

Bažnyčia yra communio sanctorum todėl, kad joje dalyvauja šventieji ir kad ji yra bendras dalijimasis šventais dalykais – Kristuje apreikšta Dievo meile ir visomis Jo dovanomis. Tarp pastarųjų yra ir atsakas tų, kurie leido tai meilei juos pasiekti. Šioje šventųjų ir dalijimosi šventais dalykais bendrystėje niekas nieko neturi vien dėl savęs, bet visa, ką turi, skirta visiems. O kadangi esame sujungti Dieve, kai ką galime padaryti ir dėl toli esančiųjų, tų, kurių savo išgalėmis niekada nebūtume įstengę pasiekti, nes su jais ir dėl jų meldžiamės Dievui, kad visi atsivertume jo išganomajam darbui. 

2. „Kur tavo brolis?“ (Pr 4, 9) – parapijos ir bendruomenės 

Tai, kas pasakyta visuotinės Bažnyčios atžvilgiu, būtina įgyvendinti parapijų ir bendruomenių gyvenime. Ar tokioje bažnytinėje tikrovėje pavyksta patirti save kaip vieno kūno dalį? Kūno, kuris sykiu ir gauna, ir dalijasi tuo, ką Dievas panoro dovanoti? Kūno, kuris pažįsta savo silpniausius, neturtingiausius ir mažiausius narius bei jais rūpinasi? O gal mes bėgame į visuotinę meilę, įsipareigojusią pasaulio tolybėms, bet užmirštančią prie mūsų uždarytų durų sėdintį Lozorių (plg. Lk 16, 19–31)? 

Norėdami tai, ką Dievas mums dovanoja, priimti ir tuo vaisingai pasinaudoti, regimosios Bažnyčios ribas turime peržengti dviem kryptimis. 

Pirma, maldoje susivienyti su dangaus Bažnyčia. Žemiškajai Bažnyčiai meldžiantis, atsiranda tarnavimo vienas kitam ir gėrio bendrystė, nusidriekianti iki Dievo akivaizdos. Su šventaisiais, atradusiais savo pilnatvę Dieve, sudarome bendrystę, kurioje abejingumas yra nugalėtas meilės. Dangaus Bažnyčia yra triumfuojanti ne todėl, kad nusigręžė nuo pasaulio kančių ir netrukdoma mėgaujasi džiaugsmu, bet veikiau dėl to, jog šventieji jau gali kontempliuoti ir džiaugtis tuo, kad Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu galutinai nugalėtas abejingumas, širdies kietumas ir neapykanta. Kol meilės pergalė neperskverbs viso pasaulio, tol šventieji, kaip ir mes, bus keliauninkai. Įsitikinusi, kad džiaugsmas danguje dėl nukryžiuotos meilės pergalės nebus pilnatviškas, kol bent vienas žmogus žemėje kentės ir dejuos, Bažnyčios mokytoja šventoji Teresė Lizjietė rašė: „Tikrai nemanau, kad danguje nieko neveiksiu. Trokštu toliau darbuotis Bažnyčios ir sielų labui“ (1897 m. liepos 14 d. laiškas Nr. 254). 

Mes irgi esame šventųjų nuopelnų bei džiaugsmo dalininkai, o jie kartu su mumis grumiasi dėl taikos bei susitaikinimo ir to trokšta. Jų džiaugimasis prisikėlusio Kristaus pergale mus galingai motyvuoja įveikti visas abejingumo ir širdies kietumo formas. 

Kita vertus, kiekviena krikščionių bendruomenė pašaukta peržengti slenkstį, skiriantį ją nuo supančios visuomenės, nuo vargšų bei toli esančiųjų. Bažnyčia iš prigimties yra misionieriška, ne susitelkusi į save, bet išsiųsta pas visus žmones. 

Ji išsiųsta kantriai liudyti Tą, kuris troško pas Tėvą nuvesti visą tikrovę ir kiekvieną žmogų. Bažnyčia seka paskui Jėzų Kristų keliu, vedančiu ją pas kiekvieną žmogų, ligi pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8). Taip savo artimame galime atpažinti brolį ir seserį, dėl kurių mirė ir prisikėlė Kristus. Tai, ką gavome, gavome ir dėl jų. O būtent tai, ką tie broliai turi, yra dovana Bažnyčiai ir visai žmonijai. 

Brangūs broliai ir seserys, labai trokštu, kad tos vietos, kuriose reiškiasi Bažnyčia, – mūsų parapijos ir ypač mūsų bendruomenės – taptų gailestingumo salomis abejingumo jūroje! 

3. „Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8) – pavienis tikintysis 

Abejingumo pagunda gresia mums ir kaip individams. Esame sotūs sukrečiančių žinių bei vaizdų apie žmonių kančias ir sykiu jaučiamės visiškai negebantys ką nors pakeisti. Ką turėtume daryti, kad tai siaubo ir bejėgystės spiralei galėtume atsispirti? 

Pirma, galime melstis žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios bendrystėje. Nenuvertinkime daugelio maldos galios! Iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kurią kovo 13 ir 14 d. švęsime, kaip tikiuosi, visoje Bažnyčioje, taip pat vyskupijų lygmeniu, šį maldos poreikį kaip tik ir siekiama išreikšti. 

Antra, meilės veiksmais per daugybę Bažnyčios gailestingosios meilės organizacijų galime pasiekti ir artimus, ir tolimus. Gavėnia yra tinkamas metas parodyti dėmesį kitam kad ir mažu, bet konkrečiu mūsų dalijimosi žmogiškąja būtimi ženklu. 

Ir trečia, kito kančia yra raginimas atsiversti, nes brolio poreikiai man primena mano paties gyvenimo trapumą, priklausomybę nuo Dievo ir brolių. Nuolankiai prašydami Dievo malonės ir pripažindami savo galimybių ribas, viltis dėkime į begalines galimybes, glūdinčias Dievo meilėje. Tada atsispirsime velniškai pagundai patikėti, kad patys vieni galime išgelbėti save ir pasaulį. 

Abejingumui ir mūsų pretenzijai į visagalybę įveikti norėčiau visų paprašyti išgyventi šį gavėnios metą kaip širdies ugdymo kelionę, kaip yra pasakęs Benediktas XVI (Enciklika Deus caritas est, 31). Turėti gailestingą širdį nereiškia turėti silpną širdį. Kas nori būti gailestingas, tam reikia stiprios, tvirtos, gundytojui uždaros, bet Dievui atviros širdies. Širdies, kuri leistųsi perskverbiama Dvasios ir vedama meilės keliu, kreipiančiu brolių ir seserų link. Iš pagrindų neturtingos širdies, suvokiančios savo neturtą ir save atiduodančios kitiems. 

Todėl, brangūs broliai ir seserys, per šią gavėnią trokštu kartu su jumis melsti Kristų: „Fac cor nostrum secundum cor tuum – Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį“ (Jėzaus Širdies litanijos maldavimas). Tada turėsime tvirtą ir gailestingą, budrią ir dosnią, neužsisklendžiančią ir į abejingumo globalizacijos sūkurį neįpuolančią širdį. 

To linkėdamas patikinu, jog melsiuosi, kad kiekvienas tikintysis ir kiekviena bažnytinė bendruomenė vaisingai žengtų gavėnios keliu, ir prašau melstis už mane. Telaimina jus Viešpats ir tesergi Dievo Motina! 

Vatikanas, 2014 m. spalio 4-oji, 
Šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė 

________________________________

„Bažnyčios žinios“ 2015 m. Nr. 1

Kalėdinis sveikinimas



Miela sese/broli,

Ilgai lauktą, šventą Kalėdų rytą užgimęs Jėzus dovanoja mums gerąją Viltį, kuri tepasiekia kiekvieno mūsų namus, teprimena, jog tikrąjį džiaugsmą atrandame dovanodami vienas kitam meilę, šilumą, gerumą:

„Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk. 10,45)

Su šv. Kalėdom ir Naujais metais Jus sveikina

Šv. Onos bažnyčios bendruomenė

2014 m.


Gavėnia 2015

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15)

„Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3,19)

Vasario 18 d. – trečiadienį, Pelenų dieną, prasideda Gavėnia - septynių savaičių (40-ies dienų) didžiojo pasninko, susikaupimo ir tylos metas kelyje į pagrindinę krikščionių šventę – šv. Velykas.

Įžengsime į Gavėnios – Kristaus kančios ir mirties apmąstymo laiką. Tai ypatinga dvasinė kelionė, kurios metu prisimename Dievo gailestingumą ir Jo begalinę meilę žmonėms, tai 40 dienų pasirengimo Velykoms laikotarpis.  

Pelenų dienos atsiradimo istorija.

Pelenų diena, kaip gavėnios pradžia, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Pelenų barstymo arba galvos pasibarstymo pelenais pradžios reikia ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei. Šiandieninė pelenų dienos liturgija yra išlaikiusi senus tradicinius elementus: pelenų barstymą ir griežtą pasninką, kai susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto (leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkąsti). Pagal Bažnyčios nuorodas, „abstinencijos įstatymas (t.y. susilaikymas nuo mėsiško maisto) saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų amžiaus; o pasninko įstatymas įpareigoja visus pilnamečius iki pradėtų šešiasdešimtųjų metų“ (Plg. Kanonų teisės kodeksas 1252).

 

Ką simbolizuoja pelenai?

Pelenai dažniausiai siejami su dulkėmis ir reiškia žmogaus nuodėmę ir trapumą. Jie simbolizuoja žmogaus silpną, tarpų būvį bei jo tuštybę, nusidėjusio žmogaus būklę, atgailą, maldas, o taip pat ir karštą troškimą, kad  Dievas ateitų žmogui į pagalbą, prisikėlimo troškimą ir viltį, turint omenyje tai, kad visi žmonės kviečiami dalyvauti Kristaus prisikėlime.

Pelenų dieną, trečiadienį, vasario 18 d., šv. Mišios bus aukojamos 18.00 val. Jų metu, po homilijos – pelenų palaiminimas ir pabarstymas jais.

Pelenų dieną yra privalomas pasninkas (susilaikymas) nuo mėsos. Taip pat tą dieną katalikai kviečiami sočiai valgyti tiktai vieną kartą per dieną. Gavėnia – laikas skirtas atgaila pasirengti šv. Velykoms. Nuo Pelenų dienos prasideda Velykinės išpažinties ir Komunijos laikas. Kiekvieną penktadienį Gavėnios metu yra katalikams taip pat  privalomas pasninkas (susilaikymas) nuo mėsos.

Gavėnios metu  Kryžiaus kelias šv. Onos bažnyčiojepenktadieniais 17.30 val. (prieš vakarines Šv. Mišias)

Puslapis 1 iš 5

Įvykiai

No events found

Zakristijoje galima įsigyti:

  • Šventintų žvakių
  • Žurnalą "Artuma"