a
b
d
e

Laisvės dovana ir pilies statyba

Pamokslas minint Valstybės 100-metį ir I gavėnios sekmadienį

Broliai ir seserys krikščionys, broliai ir seserys lietuviai, pirmiausia noriu visus pasveikinti su Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiu, kurį ką tik minėjome. Esam laimingi, sulaukę šios datos. Tikrai ne kiekvienam tenka tokia malonė ir toks džiaugsmas. Norom nenorom prisimena Jėzaus žodžiai mokiniams: palaimintos jūsų akys, kad mato, ir jūsų ausys, kad girdi. Daugelis troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo. Iš tiesų esam laimingi ir palaiminti, gyvenantys laisvoje valstybėje, savo valstybėje. Esam palaiminti, galėdami matyti savo vėliavos spalvas, kalbėti savo kalba, išpažinti savo tikėjimą. Daugelis pasaulio tautų ir žmonių tokios dovanos neturi.

Todėl norėčiau šiandien pamokslą skirti šiai temai ir pasakyti tris, mano nuomone, svarbius dalykus. Pirmas dalykas – laisvė yra Dievo dovana. Net ir politinė, išorinė laisvė yra pirmiausia jo dovana. Nenoriu nuvertinti nei XX a. pradžios, nei 1990-ųjų metų signatarų, karių, visų už laisvę kovojusių ir dėl jos dirbusiųjų nuopelnų. Tačiau abu kartus iškovota nepriklausomybė buvo ir stebuklas, nes išsiveržti iš didžiųjų valstybių įtakos vien žmogiškomis pastangomis buvo kažin ar įmanoma. Bet dar labiau laisvė yra Dievo dovana kita prasme. Mes, žmonės jos siekiam, už ją kovojam ir ją darbu, pastangomis ir krauju iškovojam, nes Dievas įdiegė mums laisvės troškimą ir pats mus išlaisvina. Antrajame skaitinyje girdėjome, kad Kristus, „nužengęs žemyn, [savo] Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms“. Kristus išlaisvina mus iš nuodėmės kalėjimo, iš vergavimo blogiui. Šitą Dievo išlaisvinimą priimti yra nuolatinė kiekvieno užduotis. Be jo ir išorinė laisvė nedžiugina ir tampa tik sunkia našta.

Antras dalykas – laisvė nėra absoliuti laisvė nuo visko. Tai nėra neklusnumas. Įdomu skaityti Izraelio tautos išlaisvinimo istoriją. Tik išvedęs ją iš Egipto, taigi iš vergijos, iš priespaudos, iš suvaržymų, Dievas netrukus jai duoda dešimt įsakymų, taigi vėl tarsi suvaržo, įpareigoja, „uždeda jungą“. Tai ypatingas jungas – jis įpareigoja ne tik išorinėje („nedaryk“), bet ir vidinėje srityje („negeisk“) – jis įpareigoja tam, kas nepamatuojama jokiu žmogišku įstatymu ir apie ką negali spręsti joks žmogiškas teismas. Ir tai yra naujojo išrinktosios tautos gyvenimo laisvėje pagrindas. Be jo ji patektų į dar baisesnę – vidinę – vergiją ir galų gale pati grįžtų į Egipto priespaudą. Lygiai taip ir mes, jei norim būti laisvi, turim mokėti paklusti Dievo ir sąžinės balsui.

Dar vienas dalykas yra svarbus. Kad jį paaiškinčiau, noriu prisiminti Vilniaus legendą. Visi puikiai žinot pasakojimą apie geležinį vilką, tačiau gal ne visi girdėjot ar prisimenat tęsinį – kai kunigaikštis Gediminas ėmė statyti pilį, norėjo, kad ji būtų tvirta ir neįveikiama. Paklausė tad krivių, žynių ir vaidilų, ko reikia, kad pilis tokia būtų. Šie atsakę, kad pamatams turi būti paaukota jaunikaičio – vienturčio motinos sūnaus – gyvybė. Tik tada pilis būsianti tvirta ir neįveikiama. Tiesa, legenda tęsiasi toliau – parinktasis jaunikaitis klausia krivių, kas pasaulyje lengviausias, saldžiausias ir kiečiausias, ir šiems atsakius, jog tai pūkas, medus ir plienas, jaunikaitis nesutinka – lengviausias esąs kūdikis motinos rankose, saldžiausias – motinos pienas kūdikiui, o kiečiausia esanti širdis motinos, aukojančios savo vienturtį sūnų. Taip esą buvo suprasta, kad dievų valia nebuvusi jį paaukoti. Legenda toliau pasakoja, kad tuomet kriviai nusprendę, jog turi atsirasti skaisti mergelė, kuri pati sutiktų būti įmūryta pamatuose. Ir vėl viskas baigiasi laimingai, nes krintantis didžiulis akmuo nepaliečia mergelės, o tik išmuša jai iš rankų gėlių puokštę.

Taigi legendoje du kartus yra prašoma žmogaus aukos, ir nors galų gale neprireikia atimti gyvybės, prie šio prašymo norėčiau sustoti, nes jis man atrodo svarbus: pilis bus tvirta tik tada, kai jai bus paaukota tai, kas brangiausia. Tada, kai žmogus jai atiduos savo gyvybę. Tai proga pamąstyti mums visiems: valstybė – pilis – kurios pi-lie-čiai mes esame, bus stipri tik tada, kai kiekvienas iš mūsų rūpinsis ne tik savimi, savo asmenine gerove, žiūrės ne vien savo interesų, bet aukos savo laiko, savo pastangų, darbo, gyvenimo dalį dėl bendro reikalo, dėl valstybės, dėl Lietuvos. Valstybė – pilis – bus tvirta, kai ji bus pastatyta ne tik iš negyvų akmenų (institucijų, struktūrų, įstatymo, kurį stengiamasi apeiti, raidės), bet kai tarp jų bus įdėta ir tai, kas gyva – mūsų dvasia, mūsų įsipareigojimas, mūsų meilė. Valstybė – pilis – bus tvirta tada, kai bus žmonių, kurie diena iš dienos jai aukos dalį savo gyvenimo ir bus pasiruošę – jei prireiks – paaukoti už ją ir savo gyvybę, kaip padarė daug Nepriklausomybės karų savanorių, partizanų, sausio 13-osios didvyrių, kuriuos šiandien su pagarba minime. Bet jų aukos neužteko – reikia ir kasdienės mūsų aukos. Galbūt paaiškės, kad nereiks atiduoti gyvybės – užteks tik „gėlių puokštės“, t.y. pasiryžimo, uolaus darbo ir meilės tėvynei ir visiems jos žmonėms. Tačiau turim būti pasiruošę.

Linkiu visiems mylėti Dievą ir tėvynę, priimti laisvės ir pareigos dovaną iš Dievo rankų ir būti tokiais piliečiais, kurių pilis būtų tvirta, nes pastatyta iš gyvų jų širdžių.

Kun.Žydrūnas Vabuolas
2018 vasario 18d., Vilniaus šv. Onos bažn.

>>> Kunigo budėjimo laikas

Šv. Mišių laikas:

II-VI 17:30
VII 9:00 ir 11:00

Bažnyčia atidaryta:

Gegužės - rugsėjo mėn.
VII 8.00 – 19.00
I Uždaryta
II-VI 10.30 – 18.30
Spalio - balandžio mėn.
VII 8.00 – 17.00
I Uždaryta
II-V 16.30 – 18.30
VI 10.30 – 18.30

>>> KONTAKTAI

Zakristijoje galima įsigyti:

  • Vaškinių žvakių
  • Žurnalą "Artuma"