a
b
d
e

Santuokos sakramentas

Santuoka

Santuokos sakramentas – tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.

Santuoka, kurią vyras ir moteris sudaro visam gyvenimui kaip bendrą sąjungą, skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, – vienumas ir neišardomumas. Kitaip tariant, santuoka sudaroma tik vieną kartą ir jokios žmogiškos jėgos negali būti išardyta. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 6). Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus.

 

Kodėl kuriančiam šeimą reikia priimti Santuokos sakramentą?

Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Taip, kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti – priima Santuokos sakramentą. To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.

Kam teikiamas Santuokos sakramentas?

Santuokos sakramentas teikiamas vyrui ir moteriai, kurie yra dar nesudarę galiojančios bažnytinės santuokos, myli vienas kitą ir, tvirtai apsisprendę, išreiškia abipusį sutikimą visam gyvenimui kurti krikščionišką šeimą, gimdyti bei auginti vaikus.

 

Būtina žinoti:

●  Bažnyčioje vyras ir moteris tuokiasi laisva valia, tvirtai apsisprendę, vieną kartą ir visam gyvenimui;

●  sužadėtiniai, norintys Santuokos sakramentą priimti Vilniaus šv. Onos bažnyčioje, turėtų kreiptis į kunigą mažiausiai prieš tris mėnesius iki numatytos santuokos datos; būtina turėti asmens tapatybės dokumentą.

●  Dokumentai, kuriuos kunigas paprašys pristatyti antram susitikimui: 1) Krikšto pažyma iš bažnyčių, kuriose sužadėtiniai yra krikštyti (ją reikia paimti ne anksčiau kaip prieš pusmetį iki numatytos Santuokos datos; joje turi būti pažymėta, ar yra įrašų apie Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentus); 2) leidimas tuoktis už parapijos ribų iš tų parapijų, kuriose sužadėtiniai gyvena; 3) Pasirengimo Santuokai kursų baigimo pažymėjimas.

● Besirengiantys Santuokai sužadėtiniai katalikai turi būti priėmę Išpažinties ir Komunijos, o taip pat Sutvirtinimo sakramentus. Jeigu vienas ar abu sužadėtiniai nėra priėmę šių Sakramentų, turi pasistengti jiems pasiruošti ir juos priimti iki Santuokos.

●  prieš priimant Santuokos sakramentą dera atlikti išpažintį, nes, kurdamas šeimą, žmogus pradeda naują gyvenimo etapą, šiuo ženklu labiau atsiveria Dievo malonei, įsipareigoja prisiimti atsakomybę už kitą žmogų ir būsimų vaikų laimę.

 

Santuokos sakramento simboliai

Priesaika – tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje - visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.

Žiedas žymi ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą.

 

Santuokos sakramento apeigos

Suskambus bažnytiniam varpui, kuris skelbia apeigų pradžią, užgroja vargonai, sužadėtiniai, lydimi liudininkų, ateina prie altoriaus (sužadėtinius prie altoriaus gali atvesti pats kunigas arba jaunąją gali atlydėti tėvas). Apeigas kunigas pradeda persižegnodamas ir pasveikindamas sužadėtinius bei visus svečius. Tuomet giedamas himnas Šventajai Dvasiai, kuri yra įvairių dovanų šaltinis. Po himno kunigas skaito maldą už jaunuosius. Visi atsakome: „Amen.”

Skaitomi skaitiniai iš Šventojo Rašto.

Po trumpo Dievo žodžio komentaro liturgijos vadovas užduoda klausimą jaunajam:
„Ar esi rimtai apgalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?” Jaunasis atsako: „Esu.”
Po to klausiama ir jaunoji:
„Ar esi rimtai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?” Jaunoji atsako: „Esu.”
Vadovaujantis liturgijai dvasininkas klausia abu:
„Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?” Kiekvienas atsako: „Pasižadu.”
Tada vadovaujantis liturgijai dvasininkas, atsižvelgdamas į besituokiančiųjų amžių, klausia apie vaikus:
„Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?” Jaunieji atsako: „Sutinkame.”

Liturgijos vadovas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam dešinę ranką ir tarti priesaikos žodžius. Pirmasis prisiekia jaunasis:

„Aš, N., imu tave, N., savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”

Tada prisiekia jaunoji:

„Aš, N., imu tave, N., savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”

Kunigas sutuoktinius peržegnoja, kreipiasi į liudytojus ir kviečia pagarbinti Dievą trumpa malda. Tada palaimina žiedus, kuriuos jaunavedžiai užmauna vienas kitam, tardami šiuos žodžius:

„N., imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.”

Apeigų pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas jaunavedžiams.

 

Kas gali teikti šį sakramentą?

Santuoką teikia vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) vadovauja ceremonijai, Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo ir liudininkų dalyvavimas santuokoje parodo, kad šis aktas vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras ir svarbus bendruomenės gyvenimo įvykis.

Krikšto sakramentas

Krikštas

Krikštas – tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai.

Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.

Gyvenimas kaip ir Krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.

Apie šį sakramentą galima daugiau sužinoti ir rūpimus klausimus pateikti per susitikimą, kuris vyksta prieš Krikštą.

 

Ką turiu daryti, norėdama(s) pakrikštyti savo vaiką?

  1. Krikšto sakramentas Vilniaus šv. Onos bažnyčioje teikiamas ne vyresniems kaip 7 m. vaikams.

  2. Tėvai, norėdami krikštyti savo vaikus, patys išsirenka Krikšto dieną ir ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki Krikšto kreipiasi į bažnyčios rektorių mons. Žydrūną Vabuolą dėl konkretaus laiko suderinimo.

  3. Suderinus Krikšto datą ir laiką, yra paskiriamas susitikimas su tėvais ir krikštatėviais. Susitikimo metu yra aptariama Krikšto ceremonija bei kiti su Krikštu susiję klausimai.

  4. Prieš vaiko krikštynas tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai.

  5. Krikšto sakramentas teikiamas bažnyčioje.

 

Kodėl žmogui reikia Krikšto?

Kadaise mūsų protėviai panoro vieni tvarkytis, spręsti patys, kas yra gėris ir blogis. Jie nutraukė draugystės ir pasitikėjimo saitus su Dievu. Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas – gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Jėzus, būdamas nekaltas, prisiėmė žmonijos nuodėmes, už visus numirė ant kryžiaus.

Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Nes, priimdamas Krikštą, žmogus pritaria Dievo meilės apstybei, pasirodžiusiai per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.

Krikštydama žmones, Bažnyčia tęsia Kristaus misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19-20).

 

Kam teikiamas Krikšto sakramentas?

Kūdikius ir mažus vaikus krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno gyvuojančią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimos narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori.

Jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

 

Krikšto tėvams būtina žinoti

●  Krikšto tėvai turi būti bent 16 metų amžiaus. Jie patys turi būti pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje, priėję Pirmosios Šv. Komunijos, taip pat turėtų būti priėmę Sutvirtinimo Sakramentą.

● Krikštatėviai gali būti viengungiai arba gyvenantys santuokoje (šiuo atveju jie turi būti susituokę bažnytiškai; krikštatėviais negali būti tie, kurie gyvena šeimyninį gyvenimą be Santuokos sakramento).

● Krikštatėvių gali būti vienas (tik Krikšto tėvas arba tik Krikšto mama) arba du.

●  Krikštatėviai įsipareigoja padėti tėvams ugdyti vaiko tikėjimą ir bendruomeniškumą, tai yra:

-  puoselėti atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi;

-  visą gyvenimą lydėti Krikšto sūnų ar dukrą tikėjimo kelyje ir palaikyti juos sunkumuose;

-  paaugusius Krikšto vaikus skatinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.

 

Krikšto simboliai

Kryžiaus ženklas – krikščioniško identiteto simbolis. Daromas ant vaiko kaktos.

Pašventintas vanduo nuplauna gimtąją nuodėmę ir atgimdo naujam Dievo vaiko gyvenimui. Užpilamas ant vaiko galvos.

Katechumenų aliejus primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės išsprūsti iš piktojo gniaužtų, o nuodėmės sužeistiems – išgyti. Jis yra tepamas ant vaiko krūtinės.

Krizmos aliejus – tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis – karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Juo yra patepama krikštijamo vaiko kakta.

Baltas drabužis – tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Juo yra apgaubiamas pakrikštytasis.

Krikšto žvakė simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną. Ji simbolizuoja naują gyvenimo šviesą, kurią pakrikštytajam dovanoja Viešpats.

 

Ką atsinešti krikštynoms?

Krikšto dieną į bažnyčią reikia atsinešti:

●  vaiko gimimo liudijimą (jo neturint - medicinos įstaigos išduotą pažymą apie vaiko gimimą arba vaiko pasą),

●  tėvų ir krikštatėvių asmens dokumentus,

●  Krikšto žvakę,

●  baltą Krikšto rūbą.

 

Krikšto apeigos

Apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Tėvai atsako: „Krikšto.”

Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį, atsiliepdami į visuotinės maldos kreipinius: „Prašom Tave, Viešpatie.” Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos – dabar atsiliepiama į kreipinius: „Melski už mus.”

Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”

Pačios Krikšto apeigos – vandens užpylimas – kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip Gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko.

Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę, visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų). Apeigų pabaigoje yra suteikiamas palaiminimas, visi Krikšto apeigų dalyviai persižegnoja.

 

Kas gali krikštyti?

Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia, atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.

Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų: užpildytų Krikšto dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.

Subkategorijos

Kunigas budi zakristijoje:

II-VI 16:30 – 17:10
ir 18:10 – 18:30
VII prieš ir po šv. Mišių

Pamaldos vyksta:

II-VI 17:30
VII 9:00 ir 11:00

Bažnyčia atidaryta:

Gegužės - rugsėjo mėn.
VII 8.00 – 17.00
I Uždaryta
II-VI 10.30 – 18.30
Spalio - balandžio mėn.
VII 8.00 – 17.00
I Uždaryta
II-V 16.30 – 18.30
VI 10.30 – 18.30

>>> KONTAKTAI

Zakristijoje galima įsigyti:

  • Vaškinių žvakių
  • Žurnalą "Artuma"