a
b
d
e

Gavėnia 2015

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15)

„Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3,19)

Vasario 18 d. – trečiadienį, Pelenų dieną, prasideda Gavėnia - septynių savaičių (40-ies dienų) didžiojo pasninko, susikaupimo ir tylos metas kelyje į pagrindinę krikščionių šventę – šv. Velykas.

Įžengsime į Gavėnios – Kristaus kančios ir mirties apmąstymo laiką. Tai ypatinga dvasinė kelionė, kurios metu prisimename Dievo gailestingumą ir Jo begalinę meilę žmonėms, tai 40 dienų pasirengimo Velykoms laikotarpis.  

Pelenų dienos atsiradimo istorija.

Pelenų diena, kaip gavėnios pradžia, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Pelenų barstymo arba galvos pasibarstymo pelenais pradžios reikia ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei. Šiandieninė pelenų dienos liturgija yra išlaikiusi senus tradicinius elementus: pelenų barstymą ir griežtą pasninką, kai susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto (leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkąsti). Pagal Bažnyčios nuorodas, „abstinencijos įstatymas (t.y. susilaikymas nuo mėsiško maisto) saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų amžiaus; o pasninko įstatymas įpareigoja visus pilnamečius iki pradėtų šešiasdešimtųjų metų“ (Plg. Kanonų teisės kodeksas 1252).

 

Ką simbolizuoja pelenai?

Pelenai dažniausiai siejami su dulkėmis ir reiškia žmogaus nuodėmę ir trapumą. Jie simbolizuoja žmogaus silpną, tarpų būvį bei jo tuštybę, nusidėjusio žmogaus būklę, atgailą, maldas, o taip pat ir karštą troškimą, kad  Dievas ateitų žmogui į pagalbą, prisikėlimo troškimą ir viltį, turint omenyje tai, kad visi žmonės kviečiami dalyvauti Kristaus prisikėlime.

Pelenų dieną, trečiadienį, vasario 18 d., šv. Mišios bus aukojamos 18.00 val. Jų metu, po homilijos – pelenų palaiminimas ir pabarstymas jais.

Pelenų dieną yra privalomas pasninkas (susilaikymas) nuo mėsos. Taip pat tą dieną katalikai kviečiami sočiai valgyti tiktai vieną kartą per dieną. Gavėnia – laikas skirtas atgaila pasirengti šv. Velykoms. Nuo Pelenų dienos prasideda Velykinės išpažinties ir Komunijos laikas. Kiekvieną penktadienį Gavėnios metu yra katalikams taip pat  privalomas pasninkas (susilaikymas) nuo mėsos.

Gavėnios metu  Kryžiaus kelias šv. Onos bažnyčiojepenktadieniais 17.30 val. (prieš vakarines Šv. Mišias)

Apaštališkasis laiškas visiems pašvęstiesiems asmenims Pašvęstojo gyvenimo metų proga

Popiežius Pranciškus

Brangūs pašvęstieji ir pašvęstosios!

Rašau Jums kaip Petro įpėdinis, kuriam Viešpats Jėzus patikėjo užduotį stiprinti brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32), ir kaip jūsų brolis, kaip ir jūs pašvęstas Dievui.

Išvien dėkokime Dievui, pašaukusiam mus sekti Jėzumi pilnutinai laikantis jo Evangelijos ir įliejusiam į mūsų širdis Šventąją Dvasią, dovanojančią mums džiaugsmą ir įgalinančią visam pasauliui liudyti jo meilę bei gailestingumą.

Atsiliepdamas į daugelio Jūsų bei Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenių kongregacijos pageidavimus, nusprendžiau dogminės konstitucijos Lumen gentium, kurios 6-ajame skyriuje kalbama apie vienuolius, ir dekreto Perfectae caritatis dėl vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimo penkiasdešimtųjų metinių proga paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metus. Jie prasidės artimiausią lapkričio 30-ąją, pirmąjį advento sekmadienį, ir baigsis 2016 m. vasario 2-ąją, Kristaus Paaukojimo iškilmės dieną.

Pasitaręs su Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenių kongregacija, kaip tų metų tikslus pasirinkau šventojo Jono Pauliaus II pasiūlytuosius Bažnyčiai trečiojo tūkstantmečio pradžioje, šitaip tam tikru būdu pratęsdamas tai, kas pasakyta posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata: „Turite ne tik prisiminti ir pasakoti garbingą istoriją, bet ir privalote kurti didžiąją istoriją! Žvelkite į ateitį, kur Šventoji Dvasia jus kreipia, kad per jus padarytų didžių dalykų" (110).

I. Pašvęstojo gyvenimo metų tikslai

1. Pirmasis tikslas yra dėkingai žvelgti į praeitį. Visi mūsų institutai turi charizmų turtingą istoriją. Jos ištakos yra Dievo veikimas - Dievo, savo Dvasioje pašaukiančio kai kuriuos žmones artimiau sekti Kristumi, įgyvendinti Evangeliją ypatinga gyvenimo forma, skaityti laiko ženklus tikėjimo akimis bei kūrybiškai atsiliepti į Bažnyčios poreikius. Pradinė patirtis tada auga ir plėtojasi surasdama kitų narių naujuose geografiniuose bei kultūriniuose kontekstuose. Taip atsirado naujų būdų charizmai įgyvendinti ir naujų iniciatyvų apaštališkajai meilei išreikšti. Tai lyg sėkla, virstanti medžiu ir išleidžianti šakas.

Šiais metais būtų naudinga kiekvienai charizminei šeimai prisiminti savo pradžią bei istorinę raidą dėkojant Dievui, kuris dovanojo Bažnyčiai tiek dovanų, suteikiančių jai grožio ir parengiančių ją visokiems geriems darbams (plg. Lumen gentium, 12).

Pasakoti savo istoriją yra būtina norint išlaikyti savo tapatybę gyvą ir sutvirtinti šeimos vienybę bei jos narių priklausymo jai jausmą. Svarbu ne užsiimti archeologija ar puoselėti bergždžią nostalgiją, bet veikiau peržvelgus praėjusių kartų kelią suvokti įkvėpiančias kibirkštis, idealus, projektus bei vertybes, teikusias joms paskatas, pradedant nuo steigėjų ir pirmųjų bendruomenių. Tai taip pat yra būdas suvokti, kaip charizma gyventa istorijos tėkmėje, kokį kūrybiškumą jį įžiebė, su kokiais sunkumais jai teko susidurti ir kaip jie buvo įveikti. Taip aptiksime nenuoseklumo, kuris yra žmogiškųjų silpnybių vaisius, taip pat galbūt charizmos esminių aspektų nepaisymo. Visa yra pamokoma ir sykiu akina atsiversti. Pasakoti savo istoriją reiškia aukštinti Dievą ir dėkoti jam už visas jo dovanas.

Ypač dėkojame Dievui už pastaruosius penkiasdešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, kuris visai Bažnyčiai buvo Šventosios Dvasios „vėjo gūsis". Susirinkimo dėka pašvęstasis gyvenimas nuėjo vaisingą atsinaujinimo kelią, kuris, kupinas šviesos ir nestokojantis šešėlių, buvo malonės metas, paženklintas Dvasios artumo.

Tegu šie Pašvęstojo gyvenimo metai taip pat būna proga nuolankiai ir sykiu labai pasitikint Dievu, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8), pripažinti savo trapumą bei gyventi tuo kaip Viešpaties gailestingosios meilės patirtimi; proga galingu balsu ir džiugiai liudyti pasauliui šventumą bei gyvumą daugelio tų, kurie pašaukti sekti Kristumi pašvęstajame gyvenime.

2. Šie metai, be to, kviečia mus aistringai gyventi dabartimi. Dėkingumo kupinas praeities prisiminimas ragina atidžiai įsiklausant į tai, ką šiandien Dvasia sako Bažnyčiai, vis labiau įgyvendinti esminius mūsų pašvęstojo gyvenimo aspektus.

Nuo pirmųjų vienuolių iki šiandienių „naujųjų bendruomenių" kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma kilo iš Dvasios kvietimo sekti Kristumi taip, kaip moko Evangelija (plg. Perfectae caritatis, 2). Steigėjams ir steigėjoms Evangelija buvo absoliuti taisyklė, o visos kitos laikytos skirtomis Evangelijai išreikšti bei padėti ja pilnatviškai gyventi. Jų idealas buvo Kristus, susivienijimas su juo vidumi taip, kad drauge su Pauliumi būtų galima sakyti: „Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tik laimėjimas" (Fil 1, 21); įžadai prasmingi tik tada, kai jais įgyvendinama ši aistringa meilė.

Šiais metais esame pašaukti kelti klausimą, ar ir kaip esame atviri Evangelijos balsui, ar tikrai ji yra kasdienio gyvenimo bei priimtinų sprendimų vademecum. Evangelija yra reikli bei reikalauja gyventi ja radikaliai ir nuoširdžiai. Neužtenka vien skaityti (nors ją skaityti bei studijuoti ir yra itin svarbu), neužtenka apmąstyti (tai džiugiai darome kasdien). Jėzus reikalauja Evangeliją įgyvendinti, gyventi jo žodžiais.

Ar Jėzus - toliau turime klausti - tikrai yra pirmutinė ir vienatinė meilė, kaip pažadėjome duodami savo įžadus? Tik tuomet, jeigu taip yra, pajėgiame su tiesa bei gailestingumu mylėti kiekvieną sutinkamą žmogų, nes tada iš Jėzaus būsime išmokę to, kas yra meilė ir kaip mylėti: mokame mylėti, nes turime jo širdį.

Mūsų steigėjai ir steigėjos jautė gailestį, pagavusį Jėzų, kai jis pamatė žmones lyg avis be piemens. Kaip Jėzus, sujaudintas šio gailesčio, dovanojo jiems savo žodį, gydė ligonius, davė duonos, paaukojo savo gyvybę, lygiai taip steigėjai ir steigėjos žmonijai, kuriai buvo pasiųsti, tarnavo įvairiausiais būdais - užtardami, skelbdami Evangeliją, katechizuodami, mokydami, tarnaudami vargšams, ligoniams... Meilės fantazijai nėra ribų, meilė moka surasti nesuskaičiuojamai daug būdų, kaip Evangelijos dvelksmą nunešti į kultūras bei įvairiausias socialines sritis.

Pašvęstojo gyvenimo metai klausia mūsų, ar esame ištikimi mums patikėtai misijai. Ar mūsų tarnyba, darbai, buvimas atitinka tai, ko iš mūsų steigėjų reikalavo Dvasia? Ar visa tai tinka jų tikslams šiandienėje visuomenėje ir Bažnyčioje įgyvendinti? Gal reikėtų ką nors pakeisti? Ar savo žmonėms jaučiame tokią pat aistrą, ar esame jiems tokie artimi, kad dalijamės jų džiaugsmais bei skausmais, išties suprantame jų poreikius ir atsiliepiame į juos? „Steigėjus akinęs dosnumas bei pasiaukojimas, - sakė jau Jonas Paulius II, - turėtų skatinti ir jų dvasinius vaikus išlaikyti gyvas charizmas, kurios jas sužadinusios Dvasios galia, neprarasdamos savo pirminio pobūdžio, toliau turtėja ir prisitaiko, kad jie tarnautų Bažnyčiai bei darbuotųsi dėl Dievo karalystės pilnatviško įsteigimo" (1).

Atmenant ištakas, aikštėn iškyla dar vienas pašvęstojo gyvenimo aspektas. Steigėjus ir steigėjas žavėjo Jėzų lydėjusios Dvylikos vienybė, Jeruzalės pirmąją bendruomenę ženklinusi communio. Steigdami savas bendruomenes, kiekvienas ir kiekviena iš steigėjų troško atkartoti tuos Evangelijos modelius - būti vienos širdies ir sielos bei džiaugtis Viešpaties artumu (plg. Perfectae caritatis, 15).

Aistringai gyventi dabartimi reiškia tapti „bendrystės žinovais", „pagal Dievo planą žmogaus istoriją vainikuoti turėsiančios bendrystės projekto liudytojais bei įgyvendintojais" (2). Sankirtos, įvairių kultūrų sunkaus sugyvenimo, silpniausiųjų engimo ir nelygybės visuomenėje esame pašaukti parodyti konkretų pavyzdį bendruomenės, kurioje įmanoma broliškai gyventi pripažįstant kiekvieno asmens kilnumą ir dalijantis dovanomis, kuriomis kiekvienas prisideda.

Tad būkite bendrystės vyrai ir moterys, drąsiai būkite ten, kur yra nesutarimų ir įtampų, ir įtikimai liudykite aistra širdis uždegančios Dvasios artumą, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21). Gyvenkite susitikimo mistika: „gebėjimu klausytis, įsiklausyti į kitus žmones. Gebėjimu kartu ieškoti kelio, metodo" (3), trijų dieviškųjų Asmenų meilės santykį (plg. 1 Jn 4, 8) laikydami santykių tarp žmonių pavyzdžiu.

3. Trečiasis šių metų tikslas bus viltingai apkabinti ateitį. Sunkumai, su kuriais susiduria įvairių formų pašvęstasis gyvenimas, mums žinomi: pašaukimų mažėjimas, senėjimas, pirmiausia Vakarų pasaulyje, finansinės problemos dėl didelės finansinės krizės pasaulyje, internacionalizacijos ir globalizacijos iššūkiai, reliatyvizmo pinklės, išstūmimas į paribius ir socialinis nereikšmingumas... Kaip tik šioje ir daugelio mūsų amžininkų jaučiamo netikrumo aplinkoje praktikuotina viltis, kylanti iš tikėjimo į istorijos Viešpatį, kuris visada mums iš naujo žada: „Nebijok <...>, nes aš esu su tavimi" (Jer 1, 8).

Viltis, apie kurią kalbame, remiasi ne skaičiais ar darbais, bet tuo, į kurį sudėjome savo viltį (plg. 2 Tim 1, 12) ir kuriam „nėra negalimų dalykų" (Lk 1, 37). Tokia viltis nenuvilia ir pašvęstajam gyvenimui leis ir toliau ateityje rašyti didžiąją istoriją. Būtent į ateitį turime kreipti savo žvilgsnį suvokdami, kad į ją mus gena Dvasia ir toliau drauge su mumis daryti didžių dalykų.

Nepasiduokite skaičių bei našumo ir dar labiau pasitikėjimo savo jėgomis pagundai. Budriai tirkite savo gyvenimo ir dabartinės akimirkos horizontus. Kartu su Benediktu XVI kartoju: „Neprisidėkite prie pražūties pranašų, skelbiančių pašvęstojo gyvenimo mūsų dienų Bažnyčioje pabaigą ar beprasmiškumą; veikiau apsivilkite Jėzumi Kristumi ir apsiginkluokite šviesos ginklais, kaip ragina Paulius (plg. Rom 13, 11-14), likdami budrūs ir budintys" (4). Tęskime ir vis iš naujo pradėkime savo kelią pasitikėdami Viešpačiu.

Kreipiuosi pirmiausia į jus, jauni žmonės. Jūs esate dabartis, nes jau aktyviai gyvenate savo institutuose, esmingai prisidėdami gaiviu ir dosniu apsisprendimu. Sykiu esate ateitis, nes netrukus būsite pašaukti vadovauti savo bendruomenių dvasiniam gyvenimui, ugdymui, tarnavimui ir misijai. Šiais metais tapkite dialogo su vyresne už jus karta pagrindiniais veikėjais. Broliškoje bendrystėje praturtėsite įgiję jos patirties bei išminties, sykiu įkvėpsite vyresniąją kartą savo energija ir entuziazmu ir iš naujo parodysite jai jos pradinį idealizmą. Taip visa bendruomenė galės kartu rasti naujų būdų, kaip gyventi Evangelija ir vis tinkamiau atsakyti į liudijimo bei skelbimo reikalavimus.

Nudžiugau sužinojęs, kad turėsite progą kartu susirinkti su kitų įvairių institutų jaunimu. Tegu susitikimai tampa įprastiniu bendrystės, tarpusavio paramos ir vienybės skatinimo būdu.

II. Ko tikimasi iš Pašvęstojo gyvenimo metų

Ko pirmiausia laukiu iš šių Pašvęstojo gyvenimo malonės metų?

1. Kad visada būtų tiesa tai, ką kartą esu pasakęs: „Kur vienuoliai, ten džiaugsmas." Mes pašaukti patirti ir parodyti, jog Dievas geba sklidinai pripildyti mūsų širdį ir padaryti mus tokius laimingus, kad mums nebereikia kitur ieškoti laimės; kad mūsų džiaugsmą gaivina mūsų bendruomenėse gyvas autentiškas broliškumas; kad save kaip asmenis įgyvendiname ir savo gyvenimui pilnatvę suteikiame visiškai atsiduodami tarnavimui Bažnyčiai, šeimoms, jaunimui, garbaus amžiaus žmonėms, vargšams.

Kad tarp mūsų nebūtų liūdnų veidų, nusiminusių ir nepatenkintų žmonių, nes „liūdnu sekėju liūdna sekti". Kaip ir visi kiti žmonės, išgyvename sunkumų, dvasios naktų, nusivylimų, ligų, dėl amžiaus jėgų silpimą. Kaip tik visame tame turėtume atrasti „tobulą džiaugsmą", išmokti atpažinti į mus viskuo panašiu tapusio Kristaus veidą ir pradžiugti, kad esame panašūs į tą, kuris iš meilės mums neatstūmė kryžiaus.

Visuomenėje, puoselėjančioje našumo, sveikatos ir sėkmės kultą ir marginalizuojančioje vargšus bei atmetančioje „pralaimėtojus", savo gyvenimu galime paliudyti Rašto žodžius: „Būdamas silpnas, esu galingas" (2 Kor 12, 10).

Pašvęstajam gyvenimui gerai tinka tai, ką parašiau apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium cituodamas vieną Benedikto XVI homiliją: „Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet patraukdama" (14).

Taip, pašvęstasis gyvenimas auga ne organizuojant gražias pašaukimų kampanijas, bet tada, kai patraukiame sutinkamus jaunuolius, kai jie mato, kad esame laimingi vyrai ir moterys! Lygiai taip pat pašvęstojo gyvenimo apaštališkasis veiksmingumas priklauso ne nuo priemonių našumo ir galios. Kalbėti turi būtent jūsų gyvenimas, išreiškiantis sekimo Kristumi ir gyvenimo Evangelija džiaugsmą ir grožį.

Dar kartą kartoju tai, ką bažnytiniams sąjūdžiams pasakiau per praėjusią Sekminių vigiliją: „Bažnyčios stiprybė iš esmės yra gyventi Evangelija ir liudyti mūsų tikėjimą. Bažnyčia yra žemės druska, pasaulio šviesa, ji pašaukta visuomenėje būti Dievo karalystės raugu ir tai ji daro pirmiausia liudydama brolišką meilę, solidarumą, dalijimąsi" (2014 m. gegužės 18 d.).

2. Tikiuosi, kad „pažadinsite pasaulį", nes išskirtinis pašvęstojo gyvenimo ženklas yra pranašavimas. Vienuolijų vyresniesiems esu sakęs, kad „evangelinis radikalumas skirtas ne tik vienuoliams, jo reikalaujama iš visų. Tačiau vienuoliai Viešpačiu seka ypatingu būdu, pranašišku būdu." Būtent to dabar labiausiai reikia: „Būti pranašais, liudyti tai, kaip Jėzus šioje žemėje gyveno... Vienuoliui niekada nevalia atsisakyti pranašavimo" (2013 m. lapkričio 29 d.).

Pranašas gauna iš Dievo gebėjimą įdėmiai stebėti istoriją, kurioje gyvena, ir aiškinti įvykius: jis yra tarsi sargas, budintis naktį ir žinantis, kada ateis rytas (plg. Iz 21, 11-12). Jis pažįsta Dievą ir žmones, savo brolius ir seseris. Jis geba atskirti ir pasmerkti nuodėmės blogį ir neteisingumą, nes yra laisvas, neturi atsiskaityti niekam kitam, išskyrus Dievą, neturi jokių kitų interesų, išskyrus Dievo. Pranašas paprastai stovi vargšų ir beginklių pusėje, nes žino, kad jų pusėje stovi pats Dievas.

Tad tikiuosi, kad gyvensite ne „utopijomis", bet mokėsite kurti „kitokias vietas", kuriose būtų gyva evangelinė dovanojimo, brolystės, įvairovės priėmimo, abipusės meilės logika. Vienuolynai, bendruomenės, dvasingumo centrai, citadelės [t. y. kokio nors religinio sąjūdžio kaimo bendruomenės - vert. past.], mokyklos, ligoninės, šeimų namai ir visos vietos, atsiradusios akinant artimo meilei bei charizminiam kūrybiškumui ir ateityje kūrybiškai dar atsirasiančios, turi vis labiau tapti įkvėpimo iš Evangelijos semiančios visuomenės, Jėzaus žodžių tiesą ir galią išreiškiančio „miesto ant kalno" raugu.

Kaip Elijui ir Jonai, kartais gali kilti pagunda pabėgti, nusikratyti pranašo užduoties, nes ji reikalauja per daug, nes jaučiamas nuovargis, o vaisiai nuvilia. Tačiau pranašas žino, kad jis niekada nėra vienas. Kaip Jeremiją, Dievas ir mus tikina: „Nebijok <...>, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu" (Jer 1, 8).

3. Vienuoliai ir vienuolės, kaip ir visi kiti pašvęstieji asmenys, pašaukti būti „bendrystės žinovais". Todėl tikiuosi, kad „bendrystės dvasingumas", kurį pabrėžė Jonas Paulius II, taps tikrove ir jūs būsite pirmose gretose atsiliepiant į šio naujojo tūkstantmečio „didelį iššūkį" „padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla" (5). Esu tikras, šiais metais rimtai darbuositės, kad steigėjų siektas brolystės idealas kaip koncentriniai ratilai plistų visur.

Bendrystė pirmiausia praktikuojama instituto bendruomenėse. Šiuo atžvilgiu kviečiu dar kartą perskaityti mano dažnas pastabas apie tai, kad mūsų namuose neturėtų būti kritikos, apkalbų, pavydo, įtarumo, priešiškumo. Bet net ir tokiu atveju prieš mus atsiveriantis artimo meilės kelias yra kone begalinis, nes būtina siekti vienas kito priėmimo bei dėmesio vienas kitam, praktikuoti materialinių ir dvasinių gėrybių bendrystę, brolišką pataisymą ir pagarbą silpniausiesiems... Tai - „bendro gyvenimo" „mistika", paverčianti mūsų gyvenimą „šventąja kelione" (6). Turėdami priešais akis tai, jog mūsų bendruomenės tampa vis labiau tarptautinėmis, taip pat turėtume klausti ir dėl įvairioms kultūroms priklausančių žmonių santykio. Kaip padaryti, kad kiekvienas galėtų reikštis, būti priimtas su savo ypatingomis dovanomis, taptų visiškai atsakingas?

Be to, tikiuosi, kad bendrystė augs tarp įvairių institutų narių. Ar negalėtų šie metai būti proga drąsiau peržengti savo instituto ribas bendriems ugdymo, evangelizacijos ir socialinės veiklos projektams vietiniu ir globaliniu lygmenimis parengti? Šitai pranašišką liudijimą darytų veiksmingesnį. Bendrystė ir skirtingų charizmų bei pašaukimų santalka yra vilties kelias. Ateitis kuriama ne izoliuojantis bei kliaujantis vien savo jėgomis, bet tapatinantis su tiesa bendrystės, kuri vis labiau atsiveria susitikimui, dialogui, dėmesingam įsiklausymui, abipusei pagalbai ir apsaugo nuo egocentrizmo ligos.

Sykiu pašvęstasis gyvenimas pašauktas siekti nuoširdžios visų pašaukimų Bažnyčioje, pradedant kunigais ir pasauliečiais, sinergijos, taip stengdamasis „ugdyti bendrystės dvasingumą pirmiausia savo viduje, o paskui ir visoje Bažnyčios bendruomenėje bei už jos ribų" (7).

4. Iš jūsų dar laukiu ir to, ko prašiau iš visų Bažnyčios narių - išeiti iš savęs bei leistis į egzistencijos pakraščius. „Eikite į visą pasaulį" - tokie buvo paskutiniai Jėzaus žodžiai, skirti saviškiams ir mums visiems šiandien (plg. Mk 16, 15). Laukia visa žmonija - vilties netekusieji, vargstančios šeimos, palikti kūdikiai, jaunuoliai, kuriems užkirstas kelias į ateitį, ligoniai ir apleisti garbaus amžiaus žmonės, gėrybių sotūs, širdyje tuštumą jaučiantys turtingieji, gyvenimo prasmės ieškantys, to, kas dieviška, trokštantys vyrai ir moterys...

Neužsisklęskite savyje, neapsisunkinkite smulkiais vidiniais ginčais, nelikite savo problemų įkaitais. Jas įmanoma išspręsti išeinant padėti kietiems, sprendžiant kitų problemas ir skelbiant Gerąją Naujieną. Gyvenimą atrasite atiduodami gyvenimą, viltį - suteikdami viltį, meilę - mylėdami.

Laukiu iš jūsų konkrečių darbų priimant pabėgėlius, padedant vargšams, kūrybiškai katechizuojant, skelbiant Evangeliją, supažindinant su maldos gyvenimu. Tad tikiuosi struktūrų supaprastinimo, didelių namų panaudojimo darbams, kurie labiau atitinka dabartinius evangelizacijos ir artimo meilės reikalavimus, ir darbų pritaikymo naujiems poreikiams.

5. Tikiuosi, kad kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma savęs paklaus, ko šiandien reikalauja Dievas ir žmonija.

Kontempliatyvios pakraipos vienuolynai ir grupės galėtų susitikti ar įvairiausiais būdais susisiekti ir pasikeisti maldos gyvenimo patirtimi, tuo, kaip augti bendryste su visa Bažnyčia, kaip padėti persekiojamiems krikščionims, kaip priimti bei lydėti intensyvesnio dvasinio gyvenimo ieškančius ar moralinės ir materialinės paramos reikalingus žmones.

Tą patį gali daryti karitatyviniai institutai, švietimo veiklai, kultūros skatinimui, Evangelijos skelbimui pagrindinį dėmesį skiriantys ar ypatingą pastoracinę tarnybą vykdantys institutai, taip pat pasaulietiniai institutai, įsismelkę į visuomenines struktūras. Šventosios Dvasios fantazija į būtį pašaukė tiek daug įvairių gyvensenų bei darbų, kad visa tai sunku sukatalogizuoti ar įsprausti į išankstines schemas. Todėl neįstengiu paminėti kiekvienos individualios charizminės formos. Tačiau visoms joms privalu šiais metais rimtai ištirti savo dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei tai, kaip atsakyti į nuolatinius bei naujus mums keliamus klausimus ir atsiliepti į vargšų šauksmą.

Tiktai dėmesingai atsižvelgiant į pasaulio poreikius ir klusniai įsiklausant į tai, ką sako Šventoji Dvasia, šie Pašvęstojo gyvenimo metai gali tapti tikruoju kairòs, malonės ir perkeitimo turtingu Dievo laiku.

III. Pašvęstojo gyvenimo metų horizontai

1. Šiuo savo laišku kreipiuosi ne tik į pašvęstuosius asmenis, bet ir į pasauliečius, kuriuos su jais vienija idealai, dvasia ir misija. Vieni vienuoliškieji institutai šiuo atžvilgiu turi seną tradiciją, o kitų patirtis nėra sena. Kiekvieną vienuoliškąją šeimą, taip pat apaštališkojo gyvenimo bendruomenes ir net pasaulietinius institutus išties supa didesnioji šeima, „charizminė šeima", apimanti kelis institutus, turinčius tą pačią charizmą, ir pirmiausia krikščionis pasauliečius, kurie jaučia pašaukimą savo pasaulietiškame luome dalyvauti toje pačioje charizminėje tikrovėje.

Raginu taip pat jus, pasauliečiai, šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus išgyventi kaip malonę, leisiančią jums geriau suvokti gautąją dovaną. Švęskite juos su visa „šeima" drauge augdami bei atsiliepdami į Dvasios kvietimą šiandienėje visuomenėje. Įvairių institutų narių susitikimuose šiais metais dalyvaukite ir jūs, išreikšdami vieną Dievo dovaną. Šitaip susipažinsite su kitų charizminių šeimų bei pasauliečių grupių patirtimi ir vieni kitus praturtinsite bei paremsite.

2. Pašvęstojo gyvenimo metai turi rūpėti ne tik pašvęstiesiems asmenims, bet ir visai Bažnyčiai. Todėl kreipiuosi į visą Dievo tautą ragindamas ją vis aiškiau suvokti šią dovaną, kuri yra gausybės vienuolių buvimas; jie yra didžiųjų šventųjų, kūrusių krikščionybės istoriją, įpėdiniai. Kokia gi būtų Bažnyčia be šventojo Benedikto ir šventojo Bazilijaus, be šventojo Augustino ir šventojo Bernardo, be šventojo Pranciškaus ir šventojo Dominyko, be šventojo Ignaco Lojolos ir šventosios Teresės Avilietės, be šventosios Angelės Meriči ir šventojo Vincento Pauliečio? Vardyti būtų galima kone be pabaigos iki šventojo Jono Bosko ir šventosios Teresės iš Kalkutos. Palaimintasis Paulius VI pagrįstai pabrėžė: „Be šių konkrečių ženklų kiltų pavojus Bažnyčią gaivinančiai meilei atvėsti, išganingam Evangelijos paradoksui nusitrinti, tikėjimo druskai ištirpti vis sekuliaresniame pasaulyje" (Evangelica testificatio, 3).

Tad visą krikščionių bendruomenę kviečiu šiuos metus išgyventi pirmiausia kaip padėką Viešpačiui ir dėkingai atminti dovanas, gautas bei tebegaunamas per steigėjų šventumą ir gausybės pašvęstųjų asmenų ištikimybę savo charizmai. Kviečiu visus burtis apie pašvęstuosius asmenis, džiaugtis kartu su jais, dalytis jų sunkumais ir, kiek išgalima, su jais bendradarbiauti tęsiant jų tarnybą bei darbą, kurie galiausiai priklauso visai Bažnyčiai. Tegu jie pajunta visos krikščionių tautos meilę ir šilumą.

Šlovinu Viešpatį už tai, kad Pašvęstojo gyvenimo metai laimingai sutampa su Sinodu šeimos klausimais. Šeima ir pašvęstasis gyvenimas yra visus praturtinantys ir visiems malonę nešantys pašaukimai, humanizavimo erdvės, puoselėjant gyvybiškai svarbius ryšius, evangelizacijos vietos. Šie du pašaukimai gali vienas kitam padėti.

3. Šiuo laišku drįstu taip pat kreiptis į pašvęstuosius asmenis ir brolijų bei bendruomenių narius, priklausančius Bažnyčioms, kurių tradicijos skiriasi nuo katalikų tradicijos. Vienuolystė yra nepadalytos Bažnyčios paveldas, vis dar labai gyvas ir ortodoksų Bažnyčiose, ir Katalikų Bažnyčioje. Į tai, taip pat į kitas vėlesnes patirtis iš to laikotarpio, kai Vakarų Bažnyčia tebebuvo vieninga, lygiuojasi analogiškos iniciatyvos, atsiradusios reformuotų bažnytinių Bendruomenių srityje; pastarosios pagimdė naujų broliškos bendrystės ir tarnystės formų.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija numatė surengti susitikimus, kuriuose dalyvautų įvairių Bažnyčių pašvęstojo ir broliškojo gyvenimo patirčiai priklausantys nariai. Pabrėžtinai raginu tokius susitikimus rengti siekiant geriau vienas kitą pažinti bei imti branginti ir skatinti bendradarbiavimą, kad pašvęstojo gyvenimo ekumenizmas prisidėtų prie platesnio kelio Bažnyčių vienybės link.

4. Taip pat neturime užmiršti, kad vienuolystės ir kitų religinės brolystės formų reiškinys būdingas visoms didžiosioms religijoms. Netrūksta tvarios vienuoliškojo dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir kai kurių didžiųjų religinių tradicijų patirties. Linkiu, kad Pašvęstojo gyvenimo metai taptų proga įvertinti nueitą kelią, atkreipti pašvęstųjų asmenų dėmesį į šią sritį ir savęs paklausti, kokie bus tolesni žingsniai einant nuodugnesnio vienas kito pažinimo ir bendradarbiavimo visose bendrose tarnavimo žmogaus gyvybei srityse kryptimi.

Ėjimas kartu visada praturtina ir gali atverti naujus kelius į šiandien, regis, tokius sunkius santykius tarp tautų ir kultūrų.

5.  Galiausiai ypatingu būdu kreipiuosi į jus, mano broliai vyskupai. Tegu šie metai būna proga nuoširdžiai ir džiugiai priimti pašvęstąjį gyvenimą kaip dvasinį kapitalą, prisidedantį prie Kristaus viso Kūno (plg. Lumen gentium, 43), o ne tik vienuoliškosios šeimos gėrio. „Pašvęstasis gyvenimas yra dovana Bažnyčiai, atsiranda Bažnyčioje, auga Bažnyčioje ir visas yra orientuotas į Bažnyčią" (8). Todėl kaip dovana Bažnyčiai jis yra ne kokia nors izoliuota ar marginalinė tikrovė, bet artimiausiai su ja susijęs. Pašvęstasis gyvenimas yra pačioje Bažnyčios širdyje kaip esminis jos misijos elementas, nes išreiškia giliausią krikščioniškojo pašaukimo prigimtį ir visos Bažnyčios kaip Sužadėtinės troškimą susivienyti su savo vienatiniu Sužadėtiniu. Tad jis „nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui" (ten pat, 44).

Šiame kontekste kviečiu jus, dalinių Bažnyčių ganytojai, ypač uoliai skatinti savo bendruomenėse įvairias - ir istorines, ir naujas - charizmas, ir tai darykite jas remdami, žadindami, padėdami atpažinti, švelniai ir su meile artindamiesi prie kančios ir silpnumo situacijų, kuriose gali būti atsidūrę kai kurie pašvęstieji asmenys, ir pirmiausia taip skelbdami Dievo tautai pašvęstojo gyvenimo vertę, kad Bažnyčioje suspindėtų jo grožis bei šventumas.

Šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus patikiu Marijai, įsiklausančiai ir kontempliuojančiai Mergelei, pirmajai savo mylimo Sūnaus mokinei. Į ją, mylimą Tėvo dukterį, apdovanotą visokiausiomis malonės dovanomis, žvelgiame kaip į Dievo meilės ir tarnavimo artimui nepralenkiamą pavyzdį.

Jau dabar drauge su jumis visais dėkodamas už malonės ir šviesos dovanas, kuriomis Viešpats mus praturtins, lydžiu jus visus savo apaštališkuoju palaiminimu.

Vatikanas, 2014 m. lapkričio 21-oji, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Paaukojimo šventė

Pranciškus

 

Daugiau informacijos apie Pašvęstojo gyvenimo metus galite rasti:

www.vitaconsecrata.lt

www.facebook.com/vienuoliai

http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/ccscrlife/anno-vita-consacrata/calendario-anno-vita-consacrata_it.pdf

 

Kalėdinis sveikinimas



Miela sese/broli,

Ilgai lauktą, šventą Kalėdų rytą užgimęs Jėzus dovanoja mums gerąją Viltį, kuri tepasiekia kiekvieno mūsų namus, teprimena, jog tikrąjį džiaugsmą atrandame dovanodami vienas kitam meilę, šilumą, gerumą:

„Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk. 10,45)

Su šv. Kalėdom ir Naujais metais Jus sveikina

Šv. Onos bažnyčios bendruomenė

2014 m.


Kalėdų savaitės Šv. Mišių tvarka

Liepos 26-ąją bažnyčia mini šventuosius JOAKIMĄ IR ONĄ

Velykinis sveikinimas



Tai tiesa! Viešpats prisikėlė, aleliuja.
Jam šlovė ir galybė per amžių amžius!
(Lk 24,34)

Miela sese/broli,

Tegu Kristaus kančia ir prisikėlimas įkvepia mus visus nebijoti kančios ir leistis būt prikeltiems. Brandaus krikščioniško džiaugsmo ir gilios Dievo vaikų vilties, kuri nemiršta paskutinė, nes ji nemiršta niekada.

Džiugios Kristaus Priskėlimo šventės !

Šv. Onos bažnyčios bendruomenė

2014 m. šv. Velykos

Didžiosios savaitės ir Velykų pamaldų tvarka Šv. Onos bažnyčioje



Balandžio 13 d. – VERBŲ SEKMADIENIS – šv. Mišios 9.00 val. ir 11.00 val.


Balandžio 14 d. (pirmadienis):  šv. Mišios 18.00 val. 

Balandžio 15 d. (antradienis):  šv. Mišios 18.00 val. 

Balandžio 16 d. (trečiadienis):  šv. Mišios 18.00 val.

Balandžio 17 d. – DIDYSIS KETVIRTADIENIS – EUCHARISTIJOS ĮSTEIGIMO DIENA18.00 val. Paskutinės vakarienės šv. Mišios

Balandžio 18 d. – DIDYSIS PENKTADIENIS – KRISTAUS KANČIOS ATMINIMO DIENA:
10.00 val. Kryžiaus kelias Vilniaus Kalvarijose
(renkamės prie švč. Mergelės Marijos Sopulingosios koplyčios šalia sanatorijos ,,Pušyno kelias“ Baltupiuose)
18.00 val. Kryžiaus pagerbimo pamaldos šv. Onos bažnyčioje

Balandžio 19 d. – DIDYSIS ŠEŠTADIENIS – VELYKNAKČIO šv. Mišios 20.00 val.
(valgiai šventinami pasibaigus šv. Mišioms)

Balandžio 20 d. – KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKOS:
7.30 val. Švč. Sakramento adoracija
9.00 val. iškilmingos šv. Mišios
(kitų šv. Mišių šią dieną nebus)

Balandžio 21 d. – II VELYKŲ DIENA šv. Mišios  11.00 val.

Švč. Sakramento adoracija 2014 m. sausio 10 d.

Jėzus mus kviečia: „Likite čia ir budėkite kartu su manimi. Budėkite ir melskitės! Ateikite pas mane visi, aš jus atgaivinsiu!“

Ateikime pas Jėzų, žvelkime į Jį, prisikėlusį, gyvą, nuolat besiaukojantį.
Jėzus su savo šlovingomis žaizdomis yra čia, Meilės sakramente.
Jis mums pasirodo ir kaip apaštalams sako: „Ramybė jums!“
Švenčiausiasis Sakramentas yra Susitikimo Padangtė.
Juo Kristus mums sako:
„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos!“


Miela(s) sese/broli,

kviečiame į nepertraukiamą Švč. Sakramento adoraciją šv. Onos bažnyčioje

2014 m. nuo sausio 10 d. (penktadienio) 8.00 val. iki sausio 11 d. (šeštadienio) 8.00 val.

Švč. Sakramento adoraciją pradėsime šv. Mišiomis 2014 m. sausio 10 d. 8.00 val.

 

,,Atmink žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi.“

Kovo 5 d. – Pelenų diena bei Gavėnios pradžia. Įžengsime į Gavėnios – Kristaus kančios ir mirties apmąstymo laiką. Tai ypatinga dvasinė kelionė, kurios metu prisimename Dievo gailestingumą ir Jo begalinę meilę žmonėms, tai 40 dienų pasirengimo Velykoms laikotarpis prisimenant savo Krikštą bei atgailaujant, tai tarsi Bažnyčios kelionė į šventąją Velykų viršūnę. Tai ypatingas atgailos ir pasiruošimo atnaujinti Krikšto pažadus per Velykų vigiliją metas.

Pelenų dieną, trečiadienį, kovo 5 d., šv. Mišios bus aukojamos 18.00 val.

Pelenų trečiadienį ir visus gavėnios penktadienius katalikai kviečiami pasninkauti.

Plačiau apie pelenų dieną ir gavėnią:

http://blog.gaveniamieste.lt/kas-yra-pelenu-diena-arba-pelenu-treciadienis/

Gavėnios metu  Kryžiaus kelias šv. Onos bažnyčioje penktadieniais 17.30 val.
(prieš vakarines Šv. Mišias)

Bažnyčia mums primena, kad pasninkas  bei santūrumas Gavėnios metu lydi mūsų kelionę į Šv. Velykų džiaugsmą:

Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius,

atrišti jungo valkčius,

duoti laisvę pavergtiesiems,

sulaužyti bet kokį jungą,

dalytis su alkstančiu savo duona,

priglausti pastogėn vargšą ir benamį,

aprengti, ką pamačius, nuogą,

neatsukti nugaros saviesiems.

Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa,

ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.

Tavo teisumas žengs pirma tavęs,

o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.

(Iz 58,6-9)


>>> Kunigo budėjimo laikas

Šv. Mišių laikas:

II-VI 17:30
VII 9:00 ir 11:00

Bažnyčia atidaryta:

Gegužės - rugsėjo mėn.
VII 8.00 – 19.00
I Uždaryta
II-VI 10.30 – 18.30
Spalio - balandžio mėn.
VII 8.00 – 17.00
I Uždaryta
II-V 16.30 – 18.30
VI 10.30 – 18.30

>>> KONTAKTAI

Zakristijoje galima įsigyti:

  • Vaškinių žvakių
  • Žurnalą "Artuma"