Klausimas, kuris neduoda ramybės
Jei Dievas yra visagalis, visažinis ir be galo geras – kodėl pasaulyje yra kančia? Kodėl miršta vaikai? Kodėl nekaltieji kenčia, o nusikaltėliai klesti? Šis klausimas vadinamas teodicėjos problema, ir jis nėra naujas – žmonės jį kelia tūkstančius metų. Katalikų teologai irgi nuo jo nesislepia. Priešingai – jie į jį žiūri tiesiai.
Svarbu suprasti vieną dalyką iš pradžių: katalikybėje šis klausimas nėra laikomas grėsme tikėjimui. Jis laikomas kvitimu mąstyti giliau. Ir atsakymų – arba bent jau bandymų atsakyti – yra ne vienas.
Laisvos valios argumentas: Dievas nenori robotų
Šventasis Augustinas, gyvenęs IV–V amžiuje, suformulavo argumentą, kuris iki šiol išlieka vienu svarbiausių. Jo esmė paprasta: Dievas sukūrė žmones su laisva valia, nes meilė be laisvės nėra meilė. Jei žmogus negali pasirinkti blogio, jis negali tikrai pasirinkti ir gėrio.
Pagalvokite taip: jei programuotumėte robotą sakyti „myliu tave” kas valandą, ar tai būtų meilė? Augustinas sakytų – ne. Dievas norėjo tikros meilės, tikro santykio. O tai reiškia riziką, kad žmogus pasirinks kitaip.
Didelė dalis blogio pasaulyje – karai, smurtas, išnaudojimas – kyla kaip tik iš žmogaus pasirinkimų. Tai vadinamasis moralinis blogis. Ir čia katalikų teologija sako aiškiai: šio blogio autorius yra žmogus, ne Dievas.
Bet kas dėl gamtinių nelaimių?
Laisvos valios argumentas gerai veikia, kai kalbame apie žmogaus sukeltą blogį. Tačiau žemės drebėjimai, vėžys, potvyniai – čia žmogaus valia nekalta. Šis fizinis blogis yra sunkesnė problema.
Čia į pokalbį įsijungia Tomas Akvinietis. Jo požiūris: kūrinija yra gera, bet ji nėra tobula – tobulas yra tik Dievas. Pasaulis veikia pagal gamtos dėsnius, kurie apskritai yra geri ir tvarkos šaltinis, tačiau kartais tie patys dėsniai sukelia kančią. Ugnis šildo ir verda maistą – bet ji taip pat gali sudeginti. Tai ne Dievo klaida, o riboto pasaulio prigimtis.
Be to, Akvinietis kalbėjo apie tai, kad kančia gali turėti prasmę, kurios mes dabar nesuvokiame. Tai ne ciniškas atsakymas – tai nuolankumas prieš tai, ko žmogaus protas nepajėgia aprėpti.
Jobas ir Jėzus: kančia kaip dalis istorijos
Katalikų teologai labai dažnai grįžta prie dviejų figūrų: Jobo iš Senojo Testamento ir Jėzaus Kristaus. Jobas – žmogus, praradęs viską ir drąsiai klausinėjantis Dievo. Įdomu tai, kad Dievas Jobui neduoda aiškaus atsakymo. Jis tiesiog pasirodo. Ir to Jobui užtenka.
Ši istorija katalikų teologijoje skaitoma kaip ženklas: Dievas nekviečia mūsų tylėti skausme. Jis kviečia į santykį net tada, kai nesuprantame.
O Jėzaus kančia ant kryžiaus yra dar radikalesnis atsakymas. Katalikų teologas Hansas Ursas von Balthasaras rašė, kad Dievas Kristuje pats įžengė į kančią – ne kaip stebėtojas, o kaip dalyvis. Tai reiškia: Dievas nėra abejingas blogiui. Jis pats jį patyrė.
Kai atsakymai nebepadeda – ir tai normalu
Visa tai – Augustinas, Akvinietis, von Balthasaras – yra intelektualiai stiprūs argumentai. Tačiau katalikų tradicija taip pat sąžiningai pripažįsta: kai žmogus sėdi prie mirštančio vaiko lovos, filosofiniai argumentai nepadeda. Ir tai nėra tikėjimo nesėkmė.
Čia katalikų teologai daro skirtumą tarp intelektualinio atsakymo ir gyvenamo atsakymo. Teodicėja kaip filosofija gali paaiškinti, kodėl blogis logiškai suderinamas su Dievo egzistavimu. Tačiau kančios akimirką žmogui reikia ne argumentų – reikia buvimo šalia, reikia vilties, reikia prasmės, kuri jaučiama, o ne tik suprantama.
Galbūt seniausias žmonijos klausimas neturi vieno atsakymo todėl, kad jis nėra tik intelektualinis galvosūkis. Jis yra gyvenimo klausimas. O gyvenimas retai telpa į vieną formulę – ir katalikų teologai, geriausi iš jų, tai žino geriau nei bet kas.