Sena knyga, nauji klausimai
Kiekvieną kartą, kai pasaulis sudreba – karas Ukrainoje, potvyniai Pakistane, sausros Afrikoje – socialiniuose tinkluose neišvengiamai pasirodo žmonės su Biblijos citatomis. Vieni tai daro iš tikro tikėjimo, kiti – norėdami paerzinti. Bet klausimas, kurį jie visi užduoda, yra visai rimtas: ar seniausia knyga pasaulyje turi ką pasakyti apie tai, kas vyksta dabar?
Atsakymas priklauso nuo to, ką iš jos ieškote.
Karai – ne apokalipsė, o žmogaus pasirinkimas
Biblija pilna karų. Ir ne tokių, kuriuos būtų galima romantizuoti – čia yra genocidas, imperijos, išdavystės, civilių žudynės. Pranašų knygose – Izaijo, Jeremijo, Ezekielio – karo tema nėra traktuojama kaip kažkoks dieviškasis planas, kurį reikia priimti. Priešingai, pranašai rėkia į savo laiko politikus: jūs darote blogus sprendimus, jūs pasirinkote godumą, jūs palikote silpnuosius.
Tai labai modernus požiūris. Šiandieniai konfliktai – Gazoje, Sudane, Mianmare – nėra mistiniai reiškiniai. Juos kuria žmonės, priimantys konkrečius sprendimus. Biblija tai žinojo labai seniai.
Klimatas – kur Biblija kalba ir kur tyli
Čia viskas sudėtingiau. Klimato krizės kaip mokslinės problemos Biblija, žinoma, neaprašo. Bet Pradžios knyga turi vieną frazę, dėl kurios teologai ginčijasi šimtmečius: žmogus turi „valdyti” žemę. Klausimas – ką reiškia valdyti?
Viena tradicija sako: valdyti reiškia naudoti. Kita – ir ji pastaraisiais dešimtmečiais stiprėja – sako: valdyti reiškia saugoti. Ekoteologai, tokie kaip Wendell Berry ar Lynn White, tvirtina, kad Vakarų civilizacijos santykis su gamta yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip buvo interpretuojamas tas vienas žodis. Gal tai per drąsu, bet mintis verta dėmesio.
Tuo tarpu Apreiškimo knyga – mėgstamiausia klimato apokaliptikų šaltinis – yra ne pranašystė apie konkrečius įvykius, o politinis tekstas, parašytas persekiojamiems krikščionims pirmajame amžiuje. Naudoti jį kaip meteorologinę prognozę yra, švelniai tariant, metodologiškai abejotina.
Nelygybė – čia Biblija tikrai šneka garsiai
Jei yra viena tema, kurioje Biblija kalba be jokių dviprasmybių, tai yra ekonominė nelygybė. Amos, Michėjas, Lukas – jie visi sako tą patį: turto koncentracija nedaugelio rankose yra moralinė katastrofa. „Vargas jums, turtingieji” – tai ne metafora.
Šiandien aštuoni žmonės valdo tiek pat, kiek pusė žmonijos. Tai statistika, kurią Biblijos autoriai negalėjo įsivaizduoti, bet kurią jie būtų atpažinę akimirksniu.
Tai ne pranašysčių žinynas, bet ir ne muziejinis eksponatas
Didžiausia klaida, kurią galima padaryti skaitant Bibliją šiuolaikinių krizių kontekste – ieškoti joje konkrečių atsakymų į konkrečius klausimus. Ji neparašyta kaip instrukcija. Ji parašyta kaip pokalbis – ilgas, prieštaringas, kartais erzinantis – apie tai, kas žmogų daro žmogumi ir kas nutinka, kai jis tuo pamiršta būti.
Karai, klimatas, nelygybė – visa tai yra klausimai apie žmogaus pasirinkimus. Ir būtent apie tai Biblija kalba nuolat, įkyriai ir be pauzių. Ar tai vadinti pranašyste, ar tiesiog labai ilgu stebėjimu – kiekvienas nusprendžia pats.