Klausimas, kuris niekam neduoda ramybės
Vaikas serga vėžiu. Sąžininga moteris praranda viską per gaisrą. Geraširdis senelis miršta skausmingai ir lėtai. O kažkoks sukčius gyvena puikiai ir klesti. Jei yra visagalis, visažinis ir geras Dievas – kodėl visa tai vyksta? Šis klausimas nėra akademinis galvosūkis. Jis kyla iš tikro skausmo, ir į jį reikia žiūrėti tiesiai į akis, o ne slėptis už gražių frazių.
Ką sako teologai – ir kodėl tai ne visada įtikina
Teologijoje šią problemą vadina teodicėja – bandymu pateisinti Dievo gerumą blogio akivaizdoje. Klasikinis atsakymas: Dievas suteikė žmogui laisvą valią, o blogis yra jos pasekmė. Skamba logiškai, kol nepagalvoji apie cunamį, vėžį ar žemės drebėjimą. Čia jokia laisva valia nedalyvauja.
Tada atsiranda kitas argumentas – kančia turi prasmę, ji augina žmogų, stiprina charakterį. Šventasis Augustinas, Tomas Akvinietis, vėliau C.S. Lewisas – visi jie vienaip ar kitaip tvirtino, kad Dievas leidžia kentėti, nes mato didesnį paveikslą, kurio mes nematome. Lewisas savo knygoje „Skausmo problema” rašė, kad Dievas šaukia per mūsų kančią kaip per megafoną.
Bet čia ir slypi problema. Šie argumentai gali atrodyti įtikinami bibliotekoje, tačiau jie subyrėjo pačiam Lewisui, kai mirė jo žmona. Jis tai užrašė atvirai – staiga visi tie gražūs argumentai tapo tušti. Teorija ir gyvenimas – skirtingi dalykai.
Psichologai žiūri kitaip – bet ar geriau?
Psichologai į šį klausimą eina per kitą durį. Jiems rūpi ne kodėl Dievas leidžia, o kaip žmonės su tuo susitvarko. Viktoras Franklis, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklas, teigė, kad žmogus gali ištverti beveik bet ką, jei randa prasmę. Jo logoterapija iš esmės sako: kančia pati savaime nėra problema – problema yra beprasmė kančia.
Kiti psichologai, pavyzdžiui, Kristin Neff, akcentuoja savigailą ir priėmimą – ne kaip pasidavimą, o kaip būdą išgyventi. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys religinį ar dvasinį pagrindą, dažnai lengviau išgyvena traumas. Bet čia reikia būti sąžiningam – tai nereiškia, kad jų tikėjimas teisingas. Tai tik reiškia, kad jis psichologiškai naudingas. Tai du visiškai skirtingi teiginiai.
Psichologijos atsakymas į teodicėjos klausimą iš esmės yra šalutinis – jis neatsako, ar Dievas egzistuoja ir kodėl leidžia blogiui, jis tik aiškina, kaip žmonės konstruoja prasmę. Tai vertinga, bet tai ne tas pats klausimas.
Atsakymų, kurių nėra, paieška
Galbūt sąžiningiausias dalykas, kurį galima pasakyti – nei teologai, nei psichologai neturi galutinio atsakymo. Teologai siūlo sistemas, kurios logiškai nuoseklios, bet emociškai dažnai sauso. Psichologai siūlo įrankius, bet vengia esminio klausimo. Abu laukai daro tai, ką gali – ir abu susiduria su ta pačia siena.
Žydų tradicijoje yra tradicija ginčytis su Dievu – ne tyliai priimti, o šaukti, klausinėti, reikalauti atsakymų. Jobo knyga Biblijoje yra būtent apie tai. Ir įdomiausia, kad Dievas toje knygoje labiau gerbia Jobą, kuris pyksta ir klausia, nei jo draugus, kurie ramiai aiškina, kodėl viskas yra gerai ir teisinga. Gal tai kažką pasako apie tai, kaip reikia elgtis su šiuo klausimu – ne ieškoti patogaus atsakymo, o išdrįsti likti su nepatogiu klausimu.
Blogio problema nėra išspręsta. Ji tikriausiai nebus išspręsta. Ir kiekvienas, kuris sako, kad turi aiškų atsakymą, greičiausiai arba niekada tikrai nekentėjo, arba tiesiog bijo to klausimo taip pat, kaip ir visi kiti.