Kai dangus kalba mūsų kalba
Sėdžiu kavos taurelę rankoje ir klausausi draugės istorijos. Ji pasakoja, kaip prieš svarbų pokalbį su darbdaviu trys kartus iš eilės išgirdo tą pačią dainą radijuje – būtent tą, kurią jos miręs tėvas mėgdavo niūniuoti. „Tai buvo ženklas,” – sako ji įsitikinusi. Ar tikrai? O gal tik sutapimas?
Šis klausimas kamuoja daugelį tikinčiųjų. Gyvename pasaulyje, kuriame viską bandome išmatuoti, pasvėrti, įrodyti. Tačiau dvasinė tikrovė veikia kitais dėsniais. Ji neturi mato vienetų, jos negalima užfiksuoti mikroskopo lęšiu. Ir vis dėlto milijonai žmonių visame pasaulyje tvirtina, kad jaučia dvasinį vedimą, gauna ženklus, girdi tylų balsą, kuris nukreipia jų žingsnius.
Problema ta, kad niekas mūsų to nemoko. Mokykloje išmokome matematikos, istorijos, net fizinio lavinimo, bet niekas nepaaiškina, kaip atskirti tikrą dvasinę žinią nuo savo minčių triukšmo. Tai tarsi turėti radijo imtuvą, bet nežinoti, kaip jį nusiteikti į reikiamą bangą.
Trys pagrindiniai kanalai, kuriais kalba Dievas
Dvasinis gyvenimas nėra vienas didelis mistinis miglotas dalykas. Iš tikrųjų egzistuoja gana aiškūs būdai, kuriais dvasinė tikrovė mėgina su mumis komunikuoti. Pirmasis ir seniausias – tai Šventasis Raštas. Skamba nuobodžiai? Palauk.
Kartą pažįstamas vyriškis pasakojo, kaip skyrybų išvakarėse atsitiktinai atidarė Bibliją ir akys nukrito į eilutę apie atleidimą. Ne abstrakčią teoriją, o labai konkrečią situaciją, kuri atitiko jo gyvenimą iki smulkmenų. „Tai buvo tarsi Dievas man asmeniškai kalbėjo,” – sakė jis. Ir žinote ką? Jis turėjo teisybę.
Šventasis Raštas veikia kaip veidrodis – jame matome save, savo situacijas, savo klausimus. Bet čia svarbu nepadaryti klaidos: negalima jo naudoti kaip būrimo kortas. Atsitiktinai atvertus puslapį ir pirštą uždėjus ant bet kokios eilutės, neturėtume laukti stebuklingo atsakymo. Veikiau tai kasdieninis skaitymas, kurio metu tam tikros eilutės staiga „atgyja” ir tampa aktualios būtent tau, būtent dabar.
Antrasis kanalas – tai maldos metu ateinančios mintys ir įspūdžiai. Čia reikia subtilaus jautrumo. Kai meldiesi, tavo protas neturėtų būti visiškai tuščias (tai labiau budistinė praktika), bet turėtų būti atviras. Skirtumas esminis. Tuščias protas – tai bandymas nieko negalvoti. Atviras protas – tai būsena, kai leidžiame mintims ateiti, bet jų nesitveriame pernelyg stipriai.
Trečiasis kanalas – kiti žmonės. Taip, paprasti, gyvi žmonės. Kartais Dievas kalba per kunigo pamokslą, kartais per atsitiktinį pokalbį su kaimyne, o kartais net per vaiko nekaltą klausimą. Viena moteris pasakojo, kaip svarstė, ar keisti darbą, ir staiga septynmetė dukra jai sako: „Mama, o kodėl tu nedarai to, kas tau patinka?” Paprastas klausimas, bet jis buvo būtent tas spūstelėjimas, kurio reikėjo.
Kai viduje kažkas šnabžda
Vidinė nuojauta – tai viena labiausiai painiojamų sričių. Kiekvienas esame ją patyręs: tas keistas jausmas pilve, kai kažkas „ne taip”, arba netikėtas ramybės pojūtis, nors situacija objektyviai sudėtinga. Bet kaip žinoti, ar tai dvasinis vedimas, ar tik vakarykštės picos pasekmės?
Pirmiausia reikia suprasti, kad tikras dvasinis vedimas niekada neprieštaraus Šventojo Rašto mokymui. Jei jauti stiprų impulsą padaryti kažką, kas akivaizdžiai neetiška ar žalinga, tai tikrai ne Dievo balsas. Skamba akivaizdžiai, bet patikėkite, žmonės dažnai save apgaudinėja. „Jaučiau, kad Dievas man leidžia,” – girdžiu kartais kaip pateisinimą visokiausiems dalykams, nuo neištikimybės iki finansinių sukčiavimų.
Antra, tikras dvasinis vedimas paprastai atneša ramybę, net jei veda į sunkų kelią. Tai paradoksalu, bet būtent taip veikia. Gali jaustis šiek tiek nejauku dėl nežinomybės, bet gilumoje bus ramybė, kad tai teisingas kelias. Priešingai, klaidinga nuojauta dažnai sukelia chaosą, nerimą, skubėjimą.
Trečia, tikras dvasinis vedimas nebus vienintelis ženklas. Jei tikrai Dievas tave kažkur veda, pamatysi kelis patvirtinimus iš skirtingų šaltinių. Pavyzdžiui, jauti impulsą keisti karjerą, paskui skaitai Rašto eilutę apie naują pradžią, paskui du skirtingi žmonės nepriklausomai vienas nuo kito užsimena apie panašią temą. Tai kaip GPS signalas iš kelių palydovų – kuo daugiau šaltinių, tuo tikslesnis orientyras.
Ženklai, sutapimai ir Dievo pirštų atspaudai
Dabar palieskime jautriausią temą – ženklus. Šioje srityje žmonės linkę į dvi kraštutinybes. Vieni visur mato ženklus: raudona mašina pravažiavo – ženklas, paukštis ant palangės – ženklas, pienas parduotuvėje išpirktas – irgi ženklas. Kiti, atvirkščiai, yra tokie skeptiški, kad net jei danguje pasirodytų užrašas „Tai tau ženklas”, jie pasakytų, kad tai tik keistas atmosferos reiškinys.
Tiesa, kaip dažnai, yra kažkur per vidurį. Dievas tikrai gali naudoti išorinius ženklus, bet ne taip, kaip mes įsivaizduojame. Tai ne magija, ne būrimas, ne koks kosminis kodų žaidimas. Veikiau tai dėmesingumo ugdymas.
Pažvelkime realistiškai. Jei prašai Dievo ženklo, ar tikrai jam reikia tau siųsti stebuklą? Gal atsakymas jau yra tavo gyvenime, tik tu jo nematai? Kartais tai, ką vadiname „ženklais”, iš tikrųjų yra Dievo būdas atkreipti mūsų dėmesį į tai, kas jau egzistuoja.
Viena moteris ilgai meldėsi dėl sprendimo, ar priimti darbo pasiūlymą kitame mieste. Ji prašė ženklo. Ir staiga per savaitę trys skirtingi žmonės nepriklausomai jai pasakojo apie teigiamą patirtį, persikėlus į naują vietą. Ar tai ženklas? Galbūt. O gal Dievas tiesiog atkreipė jos dėmesį į informaciją, kuri visada buvo prieinama, bet kurią ji anksčiau ignoravo?
Svarbiausia taisyklė su ženklais: jie turėtų patvirtinti, o ne pakeisti tai, ką jau žinai iš Rašto ir maldos. Ženklai nėra pagrindinis vedimo šaltinis – jie yra papildomas patvirtinimas. Jei lauksi tik ženklų, gali ilgai laukti arba, dar blogiau, pradėti matyti ženklus ten, kur jų nėra.
Kai tyloje girdisi daugiau nei triukšme
Gyvename triukšmingame pasaulyje. Ne tik garsų prasme (nors ir to užtenka), bet ir informacijos, nuomonių, įspūdžių prasme. Mūsų protai nuolat bombarduojami žinutėmis, pranešimais, naujienomis, reklama. Kaip tokioje kakofonijoje išgirsti tylų dvasinį balsą?
Atsakymas paprastas teoriškai, bet sudėtingas praktiškai: reikia tylos. Ne tik išorinės, bet ir vidinės. Tai nereiškia, kad turi tapti vienuoliu ir gyventi tyloje. Bet tai reiškia, kad turi sąmoningai kurti tylos erdves savo gyvenime.
Vienas vyras pasakojo, kaip pradėjo kasdien rytais praleisti penkiolika minučių tiesiog sėdėdamas tyloje, prieš žiūrėdamas į telefoną ar įjungdamas televizorių. Pradžioje tai buvo beveik nepakenčiama – jo protas šokinėjo kaip beždžionė. Bet po kelių savaičių pastebėjo, kad pradėjo geriau „girdėti” savo vidų. Mintys tapo aiškesnės, sprendimai – lengvesni, o dvasinė intuicija – ryškesnė.
Tyla nėra tuštuma. Tyla yra erdvė, kurioje gali atsirasti kažkas naujo. Kai nuolat užpildome kiekvieną minutę triukšmu – muzika, podkastais, pokalbiais – nepaliekame vietos tam, kas gali ateiti iš giliau. Tai kaip bandyti išgirsti, ką kažkas šnabžda koncerto metu – tiesiog neįmanoma.
Praktiškai tai gali atrodyti taip: penkiolika minučių ryto tylos su kava, pasivaikščiojimas be ausinių, kelionė automobiliu be radijo. Iš pradžių bus nejauku – mes įpratę nuolat bėgti nuo tylos. Bet būtent tyloje dažniausiai girdime aiškiausiai.
Bendruomenės vaidmuo: kodėl negalime to daryti vieni
Štai ko daugelis nesupranta apie dvasinį gyvenimą: tai ne individualistinis sportas. Taip, tavo santykis su Dievu yra asmeniškas, bet jis nėra privatus. Skirtumas esminis.
Matau daug žmonių, ypač jaunesnės kartos, kurie sako: „Man nereikia bažnyčios, aš tikiu savaip.” Suprantu tą jausmą – institucijos kartais nuvilia, žmonės bažnyčiose būna veidmainiški, pamokslai nuobodūs. Bet problema ta, kad bandydami vieni interpretuoti dvasines žinias, labai lengvai pasiklystame.
Bendruomenė veikia kaip veidrodis ir kaip apsauga. Kai pasidalini tuo, ką manai esant dvasiniu vedimą, su patikimais broliais ir seserimis tikėjime, jie gali pasakyti: „Taip, tai skamba kaip Dievo balsas” arba „Palauk, čia kažkas ne taip.” Mes visi turime aklas zonas, ir būtent kiti gali jas pamatyti.
Viena moteris pasakojo, kaip „jautė vedimą” palikti vyrą, nes santykis buvo sunkus. Bet kai pasidalino su patikima draugų grupe, jie švelniai, bet tvirtai jai parodė, kad tai labiau jos noras pabėgti nuo problemų, o ne Dievo balsas. Ir ji buvo dėkinga – vėliau suprato, kad būtų padariusi didžiulę klaidą.
Bendruomenė taip pat suteikia istorinį perspektyvą. Krikščionybė egzistuoja dvi tūkstančius metų. Milijonai žmonių prieš mus gyveno tikėjimą, mokėsi atpažinti Dievo balsą, darė klaidas ir mokėsi iš jų. Kodėl turėtume ignoruoti tą didžiulį išminties lobyną ir bandyti viską išsiaiškinti patys?
Praktiškai: rask bent du-tris žmones, kuriems pasitiki dvasiškai, ir reguliariai su jais bendrauji. Tai gali būti formali grupė, gali būti neformali. Svarbu, kad būtų žmonės, kuriems gali pasakyti: „Aš manau, kad Dievas man sako tai ir tai. Ką jūs manote?”
Klaidų anatomija: kaip save apgaudinėjame
Būkime sąžiningi – visi kartais klystame interpretuodami dvasines žinias. Aš klydau, tu klysti, net dvasininkai klysta. Klausimas ne kaip niekada neklysti (tai neįmanoma), bet kaip klysti mažiau ir kaip greičiau atpažinti klaidą.
Pirmoji ir dažniausia klaida – painioti savo norus su Dievo valia. Tai klasika. Labai nori kažko, ir staiga „gauni patvirtinimą”, kad tai Dievo valia. Keista, kaip dažnai Dievo valia sutampa su tuo, ko mes ir taip norėjome, tiesa?
Čia reikia brutalaus sąžiningumo su savimi. Kai manai gavęs dvasinę žinią, paklausk savęs: „Ar aš to norėjau dar prieš ‘gaudamas’ šią žinią?” Jei taip, būk ypač atsargus. Tai nereiškia, kad tai klaidinga – galbūt Dievas tikrai nori tau to paties, ko ir tu nori. Bet reikia papildomo patvirtinimo, nes mūsų norai gali labai lengvai užgožti tikrą dvasinį vedimą.
Antra klaida – ieškoti dvasinių žinių tik tada, kai jau priėmei sprendimą. Tai kaip ieškoti patvirtinimo, o ne vedimo. „Dieve, aš jau nusprendžiau pirkti šį namą, prašau, duok man ženklą, kad tai teisinga.” Matote problemą? Jau priėmei sprendimą, dabar tik nori, kad Dievas jį palaimintų.
Tikras dvasinis vedimas ieškomas prieš priimant sprendimą, ne po to. Tai reiškia ateiti su atviru klausimu: „Dieve, kas man daryti?” o ne su prašymu patvirtinti: „Dieve, pasakyk, kad tai, ką noriu daryti, yra gerai.”
Trečia klaida – laukti absoliutaus aiškumo. Gyvenimas tikėjime dažnai reiškia ėjimą tikint, o ne matant. Jei lauksi, kol turėsi 100% tikrumą, gali niekada nepajudėti. Kartais Dievas duoda tik tiek šviesos, kiek reikia kitam žingsniui, ne visam keliui.
Kai gyvenimas tampa nuolatine malda
Galiausiai noriu pasidalinti gražiausia dvasinio gyvenimo paslaptimi: kai išmoksti atpažinti dvasines žinias, visas tavo gyvenimas pamažu virsta nuolatine malda. Ne ta prasme, kad nuolat kartoji formalias maldas (nors ir tai gali būti gražu), bet ta prasme, kad visas tavo gyvenimas tampa dialogu su Dievu.
Eini į parduotuvę – ir gali pajausti impulsą nusišypsoti kasininkai, kuri atrodo liūdna. Dirbi darbą – ir staiga gauni įžvalgą, kaip išspręsti problemą. Kalbiesi su draugu – ir žinai, kada kalbėti, o kada tylėti. Tai ne mistika, tai tiesiog gyvenimas su atidžia širdimi.
Vienas senas kunigas man kartą pasakė: „Dvasinis gyvenimas nėra atskirta tavo gyvenimo dalis. Tai būdas gyventi visą gyvenimą.” Tai užtruko keletą metų, kol tikrai supratau, ką jis turėjo omeny. Bet dabar matau – jis kalbėjo apie būseną, kai nebeskiri „dvasinio laiko” ir „paprasto laiko”. Viskas tampa dvasinis, nes visame matai Dievo ranką.
Tai nereiškia, kad tapi kažkokiu atsiskyrėliu ar keistuoliu. Atvirkščiai – tampai labiau žmogiškas, labiau gyvas, labiau prisijungęs prie tikrovės. Nes pagaliau gyveni ne tik paviršiuje, bet ir gilumoje, kur vyksta tikrasis gyvenimas.
Praktiškai tai ugdoma pamažu. Pradedi nuo kelių minučių tylos per dieną. Paskui pradedi pastebėti smulkmenas – kaip jaučiasi žmonės aplink tave, kokie yra tavo vidiniai impulsai, kas tau atneša ramybę, o kas – nerimą. Pamažu, labai pamažu, pradedi gyventi ne tik galva, bet ir širdimi. O būtent širdyje dažniausiai girdimas dvasinis balsas.
Tai kelionė, ne paskirties vieta. Nebus momento, kai galėsi pasakyti: „Puiku, dabar jau viską žinau apie dvasinių žinių atpažinimą.” Kiekviena diena atneš naujų iššūkių, naujų klausimų, naujų galimybių mokytis. Ir tai gražu – nes reiškia, kad santykis su Dievu yra gyvas, augantis, besikeičiantis, kaip ir bet koks tikras santykis.
Taigi pradėk nuo mažo. Šiandien praleisk penkiolika minučių tyloje. Perskaityk vieną Rašto skyrių atidžiai, ne skubėdamas. Pasidalink su vienu patikimu žmogumi tuo, ką jauti. Ir pažiūrėk, kas nutiks. Galbūt nustebsi, kaip Dievas jau dabar kalba – tik laukia, kol pradėsi klausytis.