Kai dvasinis pasaulis kalbasi su tavimi, o tu net nežinai
Žinai tą jausmą, kai kažkas tiesiog „spaudžia” tave pasukti kitu keliu namo? Arba kai staiga pagalvoji apie seniai matytą draugą, o po valandos jis tau paskambina? Daugelis iš mūsų tokius dalykus atmetame kaip atsitiktinumus ar sutapimus. Bet ką, jei tai kažkas daugiau?
Dvasinės žinios nėra kažkoks mistiškas dalykas, prieinamas tik išrinktiesiems ar ypatingai dvasingiems žmonėms. Tai kasdienė realybė, kurią Dievas naudoja norėdamas su mumis bendrauti, mus vesti ir saugoti. Problema ta, kad mes dažnai tiesiog nemokame atpažinti šių ženklų arba juos interpretuojame klaidingai.
Per daugelį metų stebėdamas savo ir kitų tikinčiųjų gyvenimą, supratau, kad dvasinių žinių atpažinimas yra tarsi raumenų lavinimas – kuo daugiau praktikuoji, tuo geriau tau sekasi. Ir ne, tau nereikia būti pranašu ar turėti kokių nors antgamtinių galių. Tiesiog reikia išmokti klausytis.
Trys pagrindiniai kanalai, kuriais Dievas kalba
Pirmiausia turime suprasti, kad Dievas nėra vienmatiškas komunikatorius. Jis nenaudoja tik vieno būdo mums pasiekti. Iš tikrųjų, Jis yra neįtikėtinai kūrybiškas ir pritaiko savo bendravimą prie kiekvieno iš mūsų unikalaus charakterio.
Vidinė ramybė arba neramumas – tai vienas iš galingiausių dvasinių kompasų. Pastebėjau, kad kai esu ant teisingo kelio, jaučiu gilų ramumą, net jei išoriškai situacija atrodo sudėtinga. O kai kažkas negerai, net jei logiškai viskas atrodo puikiai, viduje kažkas „neduoda ramybės”. Tai nėra nerimas ar baimė – tai kažkas gilesnis, tarsi švelnūs varpeliai, skambinantys perspėjimą.
Pakartojantys dalykai ir „sutapimai” – kai ta pati tema, žodis ar situacija kartojasi kelis kartus per trumpą laiką, tai retai būna atsitiktinumas. Galbūt girdite tą patį Rašto eilutę pamoksle, paskui radijuje, o po to draugas atsitiktinai ja pasidalina? Dievas mėgsta pabrėžti svarbius dalykus.
Vidinis balsas ar įspūdis – ne, aš nekalbu apie balso halucinacijas. Tai labiau panašu į gilų žinojimą, kuris tiesiog „ateina” į tavo širdį. Kartais tai konkretus žodis, kartais – tik jausmas, kad reikia ką nors padaryti arba ko nors vengti.
Kaip atskirti savo mintis nuo dvasinių žinių
Čia prasideda tikrasis iššūkis, nes mūsų galvos yra pilnos visokių minčių. Kaip žinoti, kas yra iš Dievo, kas iš mūsų pačių, o kas galbūt net iš priešo?
Pirmiausia, tikros dvasinės žinios niekada neprieštaraus Raštui. Tai auksinis standartas. Jei tau atrodo, kad Dievas tau sako ką nors, kas prieštarauja Biblijos mokymui, gali būti tikras – tai ne Dievo balsas. Dievas niekada neprieštarauja pats sau.
Antra, dvasinės žinios paprastai ateina su ramybe ir aiškumu, net jei žinia pati savaime yra iššūkį metanti. Mūsų pačių mintys dažnai būna chaotiškos, pilnos abejonių. O priešo įtakos mintys paprastai kelia baimę, pasmerkimą ar skatina skubėti priimti sprendimą.
Trečia, tikros dvasinės žinios išlieka nuoseklios laike. Jei šiandien jauti vieną dalyką, rytoj – visai ką kita, o poryt – dar ką nors trečią, greičiausiai tai tik tavo emocijos ar mintys. Dievo vedimas būna nuoseklus, nors ir gali gilėti ar plėstis.
Dar vienas praktiškas patarimas – pasitikrink su patikimais tikinčiaisiais. Dievas dažnai patvirtina savo žinias per kitus žmones. Jei jauti, kad Dievas tau kažką sako, pasidalink su dvasiškai brandžiu draugu ar mentoriumi. Jų reakcija gali daug ką pasakyti.
Sapnai ir vizijos – ar tai vis dar aktualu?
Žinau, kad kai kurie krikščionys skeptiškai žiūri į sapnus kaip dvasinių žinių šaltinį. Bet pažvelkime į Raštą – jame pilna pavyzdžių, kai Dievas kalbėjo per sapnus. Juozapas, Danielius, Petras – sąrašas ilgas.
Tačiau ne kiekvienas sapnas yra dvasinis. Dažniausiai mūsų sapnai yra tiesiog mūsų smegenų būdas apdoroti dienos įspūdžius. Kaip atskirti?
Dvasiniai sapnai paprastai būna nepaprastai ryškūs ir įsimenantys. Tu gali pamiršti, ką sapnavai vakar, bet dvasinis sapnas išlieka tavo atmintyje savaites ar net mėnesius. Jis turi tam tikrą „svorį” – jauti, kad tai svarbu, net jei ne visada supranti kodėl.
Taip pat dvasiniai sapnai dažnai turi simbolinę reikšmę. Tai ne tiesioginis scenarijus, kuris įvyks rytoj, bet veikiau metafora ar iliustracija, kurią reikia interpretuoti. Ir čia vėl svarbu Raštas – daugelis biblinių simbolių gali padėti suprasti, ką Dievas nori pasakyti.
Bet būk atsargus – nepavirsk sapnų analizės savo gyvenimo centru. Kai kurie žmonės taip įsitraukia į sapnų interpretavimą, kad pradeda daugiau pasitikėti sapnais nei Dievo žodžiu. Tai nėra sveika.
Aplinkybės kaip Dievo kalbos būdas
Kartais Dievas kalba ne per vidinį balsą ar sapnus, o tiesiog per tai, kas vyksta aplink mus. Durys atsidaro ar užsidaro, žmonės ateina į mūsų gyvenimą ar išeina, aplinkybės keičiasi.
Bet čia reikia būti protingam. Ne kiekviena užsidaranti durų reiškia, kad Dievas sako „ne”. Kartais durys užsidaro todėl, kad mes patys nepadarėme to, ką turėjome padaryti. Arba todėl, kad priešas bando mums sutrukdyti.
Kaip atskirti? Vėlgi – maldoje. Klausk Dievo, ką reiškia konkreti situacija. Ir stebėk vaisių. Jei eidamas tam tikru keliu jauti, kad artėji prie Dievo, augi dvasiškai ir matai gerus vaisius savo gyvenime – greičiausiai esi teisingame kelyje. Jei viskas veda į dvasinį nuosmukį, sumaištį ir nusivylimą – laikas sustoti ir pergalvoti.
Vienas dalykas, kurį pastebėjau – Dievas dažnai patvirtina savo valią per kelis kanalus vienu metu. Pavyzdžiui, tu jauti vidinį vedimą, paskui atsidaro aplinkybės, o tada dar ir kažkas patvirtina tai žodžiu. Kai matai tokį „trikampį”, gali būti gana tikras dėl krypties.
Profetiniai žodžiai ir jų patikrinimas
Šiuolaikinėje krikščionių bendruomenėje daug kalbama apie profetinius žodžius. Kažkas prieina prie tavęs ir sako: „Dievas man davė žinią tau…” Kaip su tuo elgtis?
Pirmiausia – nebijok priimti profetinių žodžių, bet ir nepriiminėk jų aklai. Paulius aiškiai sako: „Profetavimus tikrinkite, gero laikykitės” (1 Tes 5,21). Tai reiškia, kad turime teisę ir pareigą patikrinti, ar tai tikrai iš Dievo.
Geras profetinis žodis paprastai:
- Atitinka Raštą ir Dievo charakterį
- Kelia, guodžia ir stiprina (1 Kor 14,3)
- Rezonuoja su tuo, ką Dievas jau kalba tau asmeniškai
- Neša laisvę, ne pančius
- Gali būti patikrintas laike – jei tai tikra pranašystė apie ateitį, ji išsipildys
Bėda ta, kad kartais žmonės naudoja frazę „Dievas man pasakė” kaip būdą manipuliuoti kitais arba suteikti savo nuomonei daugiau svorio. Būk atsargus su žmonėmis, kurie nuolat teigia kalbantys Dievo vardu, ypač jei jų „žinios” dažnai būna klaidingos arba veda į kontrolę.
Praktiniai įrankiai dvasiniam jautrumui ugdyti
Gerai, tai kaip praktiškai tapti jautresniu dvasinėms žinioms? Čia keletas dalykų, kurie man asmeniškai labai padėjo.
Tylos praktika – mes gyvename tokiame triukšmingame pasaulyje, kad Dievo balsas dažnai tiesiog paskęsta visame šitame chaose. Reguliariai skirti laiko tylai – be muzikos, be telefono, be jokio fono triukšmo – yra neįtikėtinai galinga. Pradžioje bus nejauku, bet pamažu išmoksi girdėti tuos subtilesnių dalykus.
Užrašinėjimas – kai jauti, kad Dievas kažką kalba, užsirašyk. Net jei neesi tikras, ar tai tikrai Jis. Vėliau galėsi peržiūrėti ir pamatyti modelius, patvirtinimus ar išsipildymus. Aš turiu užrašų knygelę, kurioje fiksuoju sapnus, įspūdžius, žodžius, kurie „smogė” man skaitant Raštą. Kartais grįžtu prie senų užrašų ir nustembų matydamas, kaip Dievas kalbėjo apie dalykus, kurie išsipildė daug vėliau.
Pasninkas – ne, tai ne kažkoks magiškas būdas priversti Dievą kalbėti. Bet pasninkas padeda nutildyti kūno poreikius ir tapti jautresniu dvasiniams dalykams. Nebūtinai turi badauti savaitę – gali būti paprastas vieno valgio pasninkas arba pasninkas nuo socialinės medijos.
Bendrystė su kitais jautriais tikinčiaisiais – mes mokamės vienas iš kito. Kai esi su žmonėmis, kurie praktikuoja dvasinį klausymąsi, tu natūraliai auga šioje srityje. Jų liudijimai ir patirtys padeda tau suprasti, kaip Dievas veikia.
Kai viskas atrodo tylu – ką daryti dvasinės sausros laikotarpiais
Būkime sąžiningi – yra laikotarpių, kai atrodo, kad dangus yra užsidariusi bronzinė skliautė. Meldiesi, klausaisi, stengiesi, bet nieko negirdi. Ar tai reiškia, kad Dievas nutilo? Ar kad kažkas su tavimi negerai?
Dažniausiai – ne. Tyla nebūtinai reiškia Dievo nebuvimą. Kartais Dievas tyli todėl, kad nori, jog mes augtume tikėjimu, o ne jausmais ar ženklais. Jis moko mus pasitikėti Juo net tada, kai nematome ir negirdime.
Kiti kartai tyla ateina todėl, kad mes jau turime pakankamai žinių, kad veiktume. Dievas jau pasakė, ką turime daryti, bet mes vis dar laukiame daugiau patvirtinimų vietoj to, kad tiesiog paklustume tam, ką jau žinome.
Dar viena priežastis gali būti neišpažintas nuodėmė ar neatleidimas. Raštas aiškiai sako, kad nuodėmė kuria sieną tarp mūsų ir Dievo. Jei jauti dvasinę tylą, galbūt verta pasitikrinti – ar nėra kažko, ką reikia sutvarkyti su Dievu ar žmonėmis?
Bet kartais Dievas tyli tiesiog todėl, kad tai yra dvasinės brandos sezonas. Kaip tėvai pamažu leidžia vaikams priimti daugiau sprendimų savarankiškai, taip ir Dievas kartais atsistoja žingsnį atgal, leisdamas mums naudoti išmintį ir principus, kurių jau išmokome.
Tokiais laikotarpiais svarbiausia – nepanikuoti ir neatsitraukti nuo Dievo. Tęsk maldą, tęsk Rašto skaitymą, tęsk paklusnumą tam, ką jau žinai. Tyla nėra amžina.
Kai dvasinės žinios veda į netikėtas vietas
Štai ko niekas tau nepasakys iš anksto – kartais Dievo vedimas veda į labai nelogiškus, nepatoguos ar net baisokus dalykus. Abraomas, kuriam liepta palikti gimtinę. Nojus, statantis laivą dykumoje. Mozė, grįžtantis į Egiptą, kur buvo ieškomas už žmogžudystę.
Kai dvasinė žinia veda tavę į kažką, kas atrodo beprotiška, kaip žinoti, ar tai tikrai Dievas, ar tik tavo paties kvailumas?
Pirma, tikrasis Dievo vedimas turės vidinį patvirtinimą, net jei išoriškai atrodo baisu. Tai skiriasi nuo impulsyvaus sprendimo, kuris paprastai ateina su nerimu ir abejonėmis. Dievo vedimas gali būti bauginantis, bet jame yra ramybės elementas – žinojimas, kad Dievas su tavimi.
Antra, Dievas paprastai paruošia kelią palaipsniui. Jis retai liepia šokti nuo uolos tikintis, kad išdygs sparnai. Paprastai Jis veda žingsnis po žingsnio, atidarydamas duris ir teikdamas patvirtinimus kelionėje.
Trečia, pasitark su dvasiniais mentoriais. Jei Dievas tikrai tave kažkur veda, Jis paprastai patvirtins tai per kitus brandžius tikinčiuosius. Jei visi aplink tave sako, kad tai beprotybė, galbūt verta dar kartą sustoti ir pasiklausyti.
Ir žinoma – nepainiok Dievo vedimo su savo troškimais. Kartais mes labai norime kažko ir paskui įsitikiname save, kad tai Dievo valia. Būk sąžiningas su savimi. Ar tai tikrai Dievo balsas, ar tik tavo noras, apsirengęs dvasiniais drabužiais?
Gyventi klausantis – ne vienkartinis įvykis, o gyvenimo būdas
Štai ko išmokau per metus: dvasinių žinių atpažinimas nėra kažkoks įgūdis, kurį vieną kartą išmoksti ir paskui tiesiog naudoji. Tai santykiai. Tai kasdienė kelionė su Dievu, kurioje pamažu mokiesi atpažinti Jo balsą, Jo būdus, Jo vedimą.
Kai kurios dienos bus aiškios – jausi, kad Dievas kalba tau kiekvienoje situacijoje. Kitomis dienomis bus miglota ir neaiški. Ir tai visiškai normalu. Mes neturime būti tobuli šioje srityje. Svarbu išlikti atviriems, nusižeminusiems ir norintiems mokytis.
Nebijok klysti. Visi mes kartais klaidingai interpretuojame dalykus. Kartais tai, ką manėme esant Dievo balsu, pasirodo esant tik mūsų pačių mintimis. Tai ne tragedija – tai mokymosi proceso dalis. Dievas yra kantrūs mokytojas, ir Jis nenustoja mūsų mokyti net tada, kai padarome klaidų.
Svarbiausias dalykas – išlaikyti nuolankumą ir atvirumą. Kai manai, kad jau viską žinai apie tai, kaip Dievas kalba, greičiausiai esi pavojingoje teritorijoje. Dievas yra kūrybingas ir nuolat mus nustebina naujais būdais. Būk atviras Jo netikėtumams.
Ir prisimink – tikslas nėra tapti ekspertu dvasinių žinių srityje. Tikslas yra gyventi artimoje bendrystėje su Dievu, kur Jo balsas tampa natūralia mūsų kasdienybės dalimi. Ne tam, kad galėtume didžiuotis savo dvasiniais įgūdžiais, bet tam, kad geriau pažintume Jį ir vykdytume Jo valią žemėje.
Taigi klausykis. Stebėk. Būk atviras. Ir leisk Dievui kalbėti tau būdais, kurių net neįsivaizdavai. Jis nori bendrauti su tavimi dar labiau, nei tu nori Jo girdėti. O tai – nuostabi žinia.