Kai dvasingumas tampa kasdieniu reikalu
Žinot, kartais sėdžiu prie kavos puodelio ir galvoju – kodėl mes taip dažnai praleidžiame tuos subtillius ženklus, kuriuos Dievas siunčia mūsų kasdienybėje? Gyvename tokiame triukšme ir skubėjime, kad net nepastebime, kaip dvasinės žinios slypi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. O juk tikėjimas – tai ne tik sekmadienio pamaldos ar vakaro malda. Tai gyvenimo būdas, kai stengiesi girdėti Dievo balsą net ir tarp skalbinių kalnų ar stovėdamas spūstyje.
Dvasinių žinių atpažinimas nėra kažkoks mistinis gebėjimas, skirtas tik išrinktiesiems. Tai greičiau kaip raumenų treniravimas – kuo daugiau praktikuoji, tuo geriau pavyksta. Ir nereikia būti teologijos daktaru ar vienuoliu, kad išmoktum matyti Dievo veikimą savo gyvenime. Kartais tai būna paprasta intuicija, kuri sako „stop” prieš priimant svarbų sprendimą, arba netikėtas ramybės jausmas, kai viskas aplinkui byrėja.
Kodėl mes nepastebime akivaizdžių dalykų
Tiesą sakant, problema ne ta, kad Dievas tylėtų. Problema ta, kad mes per daug triukšmaujame. Mūsų galvos pilnos to darbo projekto, vaikų pamokų tvarkaraščių, sąskaitų, socialinių tinklų pranešimų. Kur čia dar telpa erdvės dvasiniams dalykams?
Prisimenu vieną draugę, kuri vis sakydavo: „Aš meldžiuosi, bet Dievas man neatsako.” O kai paklausiau, kaip ji meldžiasi, paaiškėjo, kad ji tiesiog išpila savo prašymų sąrašą ir bėga toliau. Nei minutės tylos, nei klausymosi. Lyg skambintum draugui, išpiltum visas naujienas ir padėtum ragelį, net nelaukdamas, ką jis norėtų pasakyti.
Mūsų kultūra skatina veikimą, produktyvumą, nuolatinį užimtumą. Tyla tapo beveik bauginanti. Bet būtent tyloje dažniausiai ir girdime tuos subtiliausius Dievo šnabždesius. Ne griausme, ne žaibe – paprastame, ramame balse, kaip rašoma Senajame Testamente apie pranašą Eliją.
Kaip atrodo dvasinės žinios realiame gyvenime
Gerai, bet kaip praktiškai tai atrodo? Nes kai kurie žmonės tikisi, kad Dievas jiems atsiųs angelą su konkrečiomis instrukcijomis arba bent jau aiškų ženklą danguje. Realybė paprastai būna daug subtilesnė.
Dvasinės žinios gali pasireikšti kaip:
Vidinė ramybė arba neramumas – tai vienas iš patikimiausių kompasų. Kai priimi sprendimą, kuris atitinka Dievo valią, dažnai jauti gilų ramybės jausmą, net jei logiškai tas sprendimas atrodo sudėtingas. Ir atvirkščiai – kai kažkas negerai, jauti tą vidinį nerimą, nors iš išorės viskas gali atrodyti puikiai.
Pakartotinai pasikartojančios temos – ar pastebėjote, kaip kartais ta pati mintis ar tema atsiranda skirtinguose kontekstuose? Girdite pamokslą apie atleidimą, paskui draugas užsimena apie tą patį, tada atsitiktinai perskaitote citatą socialiniuose tinkluose. Tai ne atsitiktinumas. Kai Dievas nori kažką mums pasakyti, Jis būna gana atkaklus.
Durys, kurios atsidaro ar užsidaro – kartais aplinkybės tiesiog susiklosto taip, kad supratai: „Aha, čia ne mano kelias” arba „Vau, viskas taip lengvai susiklostė.” Tai nereiškia, kad nereikės pastangų, bet yra skirtumas tarp sveiko iššūkio ir nuolatinio daužymosi į uždaras duris.
Žmonės, kurie atsiranda tinkamu laiku – ar turėjote tokią patirtį, kai susitinkate žmogų, kuris pasako būtent tai, ko jums reikėjo išgirsti? Arba kuris turi patirties būtent toje srityje, kur jums reikia pagalbos? Dievas dažnai kalba per kitus žmones.
Atskirti Dievo balsą nuo savo minčių (ir ego)
Štai čia ir prasideda tikrasis iššūkis. Kaip žinoti, ar tai tikrai Dievo vedimas, ar tiesiog mano noras, baimė, ego ar vakarykštė pica kalba?
Pirmiausia, Dievo balsas niekada neprieštaraus Šventajam Raštui. Jei jums atrodo, kad Dievas sako daryti kažką, kas akivaizdžiai prieštarauja Biblijos mokymui – tai ne Dievo balsas. Taip paprasta. Dievas neprieštarauja pats sau.
Antra, Dievo vedimas paprastai kviečia į augimą, net jei tai nepatogus augimas. Jūsų ego nori komforto, pripažinimo, lengvo kelio. Dievas nori jūsų brendimo, net jei tai reiškia išėjimą iš komforto zonos. Bet – ir tai svarbu – Dievo vedimas nepalieka jūsų baimės paralyžiuotus. Jis duoda ir drąsą žengti.
Trečia, pasitikrinkite savo motyvus. Kodėl norite to, ko norite? Jei giliai giliai tai yra apie jūsų garbę, prestižą, norą įrodyti kitiems – greičiausiai tai ne Dievo balsas. Dievo vedimas paprastai nukreipia mus į tarnystę, meilę, nuolankumą.
Ir dar vienas praktinis patarimas – kalbėkitės su dvasingais žmonėmis, kuriems pasitikite. Bendruomenė yra neįkainojama. Kartais mes būname per arti savo situacijos, kad matytume objektyviai. Išmintingas mentorius ar draugas gali padėti atpažinti, ar tai tikrai Dievo vedimas.
Kasdienės praktikos, kurios padeda girdėti aiškiau
Gerai, tai kaip praktiškai išlavinti tą „dvasinį ausį”? Štai keletas dalykų, kurie man asmeniškai padeda:
Rytinė tyla prieš telefoną – žinau, žinau, tai skamba kaip dar vienas dalykas, kurį reikia įsidėti į sąrašą. Bet rimtai, bandykite bent 10 minučių po pabudimo nepaimti telefono į rankas. Vietoj to – tyla, malda, Biblijos skaitymas. Tai nustato toną visai dienai. Jūsų protas dar nėra užpildytas milijono dalykų, ir lengviau išgirsti tuos subtilesnės ženklus.
Dienoraštis – rašykite. Ne kažką sudėtingo, tiesiog užsirašykite, ką jaučiate, ką pastebite, kokios mintys kyla. Kai peržiūrite po savaitės ar mėnesio, dažnai pamatote modelius, kuriuos realiuoju laiku nepastebėjote. Matote, kaip Dievas vedė, net kai tuo metu to nesupratote.
Gamta ir judėjimas – man asmeniškai labai padeda pasivaikščiojimai. Kažkas yra tame ritme, tylioje gamtoje (arba bent jau parke), kas leidžia mintims nusistovėti. Kartais geriausios įžvalgos ateina ne sėdint ir intensyviai mąstant, o tiesiog vaikštant ir leidžiant protui keliauti.
Sabato principas – net jei nešvenčiate sabato tradicine prasme, principas lieka svarbus. Turėkite dieną ar bent kelias valandas per savaitę, kai tiesiog sustojate. Ne produktyvumo, ne darbų sąrašo – tiesiog būties. Tai sunku mūsų kultūroje, bet būtina.
Kai atrodo, kad Dievas tyli
Būkime sąžiningi – yra laikotarpių, kai atrodo, kad dangus yra iš vario. Meldiesi, stengiesi, klausaisi, bet nieko. Tyla. Ir tai gali būti tikrai frustruojanti, ypač kai matai kitus žmones, kurie, atrodo, gauna aiškius atsakymus.
Pirmiausia noriu pasakyti: tai normalu. Visi šventieji, mistikai, tikintieji žmonės per istoriją yra patyrę tuos „dvasinės dykumos” laikotarpius. Tai ne ženklas, kad Dievas jus apleido ar kad darote kažką ne taip. Kartais tyla yra Dievo atsakymas.
Kartais Dievas tyli, nes jau davė atsakymą, ir dabar laikas veikti, o ne laukti dar vienų patvirtinimų. Kartais tyla yra kvietimas gilesniam tikėjimui – tikėti ne dėl jausmų ar ženklų, bet tiesiog dėl to, kas Jis yra.
Ir kartais mes tiesiog esame per daug triukšme, kad išgirstume. Grįžkite prie pagrindų. Paprastų dalykų. Skaitykit Evangeliją. Melskitės paprastomis maldomis. Tarnaukite kitiems. Dažnai per tarnystę ir paprastus tikėjimo veiksmus ta tyla pralaužiama.
Kai dvasinės žinios kviečia į nepatogumą
Štai kur tampa įdomu. Nes dažnai mes norime dvasinių žinių, kurios patvirtintų tai, ką jau norime daryti. Bet ką darai, kai jauti aiškų Dievo vedimą į kažką, kas yra visiškai ne tavo planuose? Kai Jis kviečia atleisti tam žmogui? Keisti karjerą? Paaukoti tą pinigų sumą? Pradėti tą nepatogų pokalbį?
Čia ir pasirodo tikrasis tikėjimas. Nes lengva sekti Dievu, kai Jis veda ten, kur ir taip norėjai eiti. Bet kai Jis kviečia į nežinomybę, į riziką, į nuolankumą – va čia ir prasideda tikrasis augimas.
Mano patirtis rodo, kad būtent tie nepatogūs Dievo vedimo momentai veda į didžiausius palaiminimus. Ne todėl, kad viskas staiga tampa lengva (dažnai nebūna), bet todėl, kad augame. Mūsų tikėjimas gilinasi. Mūsų santykis su Dievu stiprėja. Ir retrospektyviai matome, kaip Jis žinojo, ko mums reikia, net kai mes nežinojome.
Bet čia svarbu paminėti: Dievo vedimas į nepatogumą nėra tas pats kaip destruktyvus ar žalingas vedimas. Jei „vedimas” skatina jus palikti šeimą be priežasties, žaloti save ar kitus, ignoruoti sveiko proto ribas – tai ne Dievo balsas. Dievas gali kviesti į iššūkius, bet ne į destrukciją.
Kai žinios tampa gyvenimu
Žinot, kas keista? Kuo ilgiau einu šiuo tikėjimo keliu, tuo labiau suprantu, kad dvasinių žinių atpažinimas – tai ne tiek apie konkrečių atsakymų gavimą, kiek apie santykio su Dievu gilinimą. Kai pažįsti žmogų gerai – žinai, kaip jis galvoja, ką vertina, kaip reaguotų į skirtingas situacijas. Taip ir su Dievu.
Kuo daugiau laiko praleidžiu su Juo – skaitydamas Bibliją, melsdamasis, tiesiog būdamas Jo akivaizdoje – tuo natūraliau tampa atpažinti Jo vedimą. Ne todėl, kad tapau kažkoks super dvasinis, bet todėl, kad pažįstu Jo charakterį, Jo širdį.
Ir tada dvasinės žinios tampa ne kažkokiu mistiniu reikalu, o natūralia kasdienio gyvenimo dalimi. Kaip kvėpavimas. Nesistengiu išgirsti – tiesiog girdžiu, nes esu derintas į tą dažnį. Ir kai nesu tikras – o tai nutinka dažnai – turiu pakankamai patirties žinoti, kad Dievas ištikimas, net kai aš nesuprantu viso vaizdo.
Taigi gal svarbiausia, ką norėčiau pasakyti – pradėkite nuo mažų dalykų. Nereikia laukti didelių dvasinių išgyvenimų ar dramatinių ženklų. Pradėkite nuo paprastos kasdienės praktikos: tylos, klausymosi, dėmesingumo. Klauskite Dievo apie mažus sprendimus, ne tik apie didelius. Mokykitės atpažinti Jo balsą kasdienybėje – ir tada, kai ateis didieji sprendimai, jau žinosite, kaip Jis skamba.
Ir atminkite – tai kelionė, ne tikslas. Bus dienų, kai viskas atrodo aiškiai, ir dienų, kai nieko nesuprasite. Abi yra tikėjimo kelio dalis. Svarbu tiesiog toliau eiti, toliau klausytis, toliau augti. Dievas yra ištikimas, net kai mes suklumpame, abejojame ar paklystame. Jis vis tiek ten, vis tiek veda, vis tiek kalba – mums tik reikia išmokti girdėti.