Kai akys pradeda matyti daugiau nei įprasta
Stoviu virtuvėje, maišau kavą, o pro langą stebiuosi ryto saule, kuri šviečia pro medžių šakas. Staiga širdyje kyla keistas jausmas – lyg kas švelniai palietė sielą. Mintys nukrypsta prie senos draugės, su kuria nesu kalbėjusi metus. Po kelių valandų ji paskambina. Atsitiktinumas? Galbūt. O gal ne.
Dvasinės žinios kasdieniniame gyvenime pasireiškia ne kaip dramatiški apreiškimai su angelų chorais ir dangaus šviesomis. Jos ateina tyliai, subtiliai, dažnai tokiomis akimirkomis, kai mūsų protas yra atsipalaidavęs ir nebestengia kontroliuoti kiekvienos minties. Problema ta, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, esame taip įpratę gyventi galvoje – planuoti, analizuoti, vertinti – jog prarandame gebėjimą atpažinti tuos švelnučius dvasios prisilietimus.
Tikintieji dažnai klausia: kaip atskirti Dievo balsą nuo savo minčių? Kaip žinoti, ar tai tikrai dvasinis įkvėpimas, ar tik vaizduotės žaismas? Šie klausimai nėra nauji – jie kankino ir šventuosius, ir paprastus tikinčiuosius visais amžiais. Tačiau atsakymai egzistuoja, ir jie yra praktiškesni, nei galėtume pagalvoti.
Trys dvasinių ženklų kalbos
Dievas kalba trimis pagrindinėmis kalbomis, kurias galime išmokti suprasti. Pirmoji – tai vidinis balsas, ta tylioji žinia, kuri kyla širdies gelmėse. Ji nėra garsas ausims, bet mintis, kuri pasirodo staiga ir neprašyta, dažnai su ypatingu ramybės ar tikrumo pojūčiu. Antroji kalba – išorinės aplinkybės, tie „atsitiktinumai”, kurie kartojasi per dažnai, kad būtų tik atsitiktinumai. Trečioji – Šventojo Rašto žodžiai, kurie staiga įgyja naują prasmę, lyg būtų parašyti būtent tau, būtent šiai akimirkai.
Viena moteris pasakojo, kaip ilgai meldėsi dėl sprendimo keisti darbą. Atsakymo nesulaukė. Kol vieną dieną, skaitydama Evangeliją apie talentus, staiga suprato – ji savo talentus laikė užkastus, bijodama rizikuoti. Tas pats tekstas, kurį buvo skaitusi dešimtis kartų, staiga prašneko tiesiai į jos situaciją. Po savaitės gavusi netikėtą pasiūlymą, ji jau žinojo atsakymą.
Svarbu suprasti, kad dvasinės žinios retai ateina kaip išsamus veiksmų planas. Jos dažniau primena kryptį, šviesą ant kito žingsnio, ne viso kelio žemėlapį. Dievas mėgsta, kad eitume tikėjimu, ne regimu. Todėl neretai gauname tik tiek šviesos, kiek reikia kitam žingsniui žengti.
Kada širdis kalba tiesa, o kada klaidina
Čia prasideda sudėtingiausia dalis. Mūsų širdis nėra tobula – ji nešioja žaizdas, baimes, neišgydytus troškimus. Kartais tai, ką laikome dvasiniu įkvėpimu, iš tikrųjų yra mūsų pačių neišspręstų problemų balsas. Kaip atskirti?
Tikros dvasinės žinios neša ramybę, net jei ragina į sunkius dalykus. Tai ne tuščia, paviršutiniška ramybė, bet gili, širdies gelmėse esanti taika, kuri išlieka net ir tada, kai protas kelia klausimus. Vienas vyras pasakojo, kaip jautė aiškų kvietimą atleisti žmogui, kuris jam padarė didelę skriaudą. Protas priešinosi, emocijos maištavo, bet širdies gelmėse buvo neįtikėtina ramybė dėl šio sprendimo. Tai buvo ženklas.
Priešingai, tai, kas kyla iš baimės ar nerimastingumo, retai būna iš Dievo. Dievas nekviečia per paniką. Jis gali kviesti į sunkius dalykus, bet visada su ramybe ir stiprybe. Jei jauti spaudimą, skubėjimą, vidinį nerimą – sustok. Tai greičiausiai ne dvasinis vedimas, o baimės ar ambicijų balsas.
Dar vienas svarbus kriterijus – ar tai dera su Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Dievas niekada neprieštarauja pats sau. Jei „dvasinis įkvėpimas” ragina į ką nors, kas akivaizdžiai prieštarauja Evangelijai ar moralės principams, tai tikrai ne iš Dievo. Kartais žmonės pateisinami savo norus „dvasiniu vedimų”, bet tikras Dievo balsas visada atitinka Jo apreiškimą Rašte ir Tradicijoje.
Kasdienybės ženklai, kuriuos praleidžiame
Dievas mėgsta slėptis paprastume. Degantis krūmas buvo išimtis, ne taisyklė. Dažniausiai Jis kalba per kasdienes, beveik nepastebimai akimirkas, kurias praleidžiame, nes esame per daug užsiėmę ar išsiblaškę.
Yra žmonės-angalai – tie, kurie pasirodo tinkamu metu su tinkamu žodžiu. Sėdi parke, kankina sunkus klausimas, ir prieina nepažįstamas žmogus, užmezga pokalbį, ir jo žodžiai keistai atitinka tai, apie ką mąstei. Arba draugas, kuris paprastai niekada neskambina, staiga paskambina būtent tą dieną, kai labiausiai reikėjo palaikymo.
Yra pasikartojantys dalykai – ta pati tema iškyla pamoksle, paskui knygoje, kurią skaitai, paskui pokalbio su draugu metu. Kartą ar du – galbūt atsitiktinumas. Tris ar keturis kartus per savaitę? Dievas bando atkreipti dėmesį.
Yra neįprastos ramybės ar nerimo akimirkos. Turėtum būti patenkintas, bet širdyje – keistas nerimas. Arba priešingai – situacija atrodo sudėtinga, bet širdyje – nepaaiškinama ramybė. Šie vidiniai orai dažnai yra dvasiniai kompasai, rodantys teisingą kryptį.
Viena mama pasakojo, kaip jautė stiprų nerimą dėl sūnaus, nors jis buvo sveikai išėjęs į mokyklą. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad nusprendė paskambinti. Pasirodė, sūnus mokykloje patyrė sunkią situaciją ir būtent tą akimirką desperatiškai norėjo su ja pasikalbėti. Ar tai buvo motinos instinktas? Galbūt. Bet galbūt ir Šventoji Dvasia, kuri veikia per mūsų prigimtinius gebėjimus.
Tylėjimo menas ir dvasinis klausymasis
Didžiausia problema šiuolaikiniame gyvenime – mes nustojome tylėti. Mūsų dienos pripildytos triukšmo: muzikos, podkastų, naujienų, pokalbių, pranešimų. Net meldžiamės triukšmingai – kalbame, prašome, dėkojame, bet retai tylime.
Dvasinės žinios reikalauja tylėjimo. Ne tik išorinio, bet ir vidinio. Išmokti nutildyti minčių srautą – tai dvasinio klausymosi pagrindas. Tai nelengva. Pradedi tylėti, ir staiga galvoje prasideda visokios mintys: ką reikia nupirkti, ką pasakyti kolegai, kokia problema laukia sprendimo. Tai normalu. Svarbu švelniai grąžinti dėmesį į Dievo buvimą, vėl ir vėl.
Praktiškas patarimas: pradėk nuo penkių minučių per dieną. Rask vietą, kur niekas netrukdys. Sėskis patogiai, užsimerk. Pradėk malda, paprašyk Šventosios Dvasios atverti širdį. Paskui tiesiog būk. Kvėpuok. Jei kyla mintys, pastebėk jas ir leisk praplaukti. Jei kyla jausmai, pastebėk juos. Jei kyla žodžiai ar įvaizdžiai, pastebėk ir juos. Nerašyk išvadų iš karto – tiesiog būk atidus.
Po kelių savaičių tokios praktikos pradėsi pastebėti skirtumą tarp savo minčių ir to, kas ateina iš gilesnio šaltinio. Savo mintys paprastai yra triukšmingos, skubios, susijusios su ego. Dievas kalba tyliau, ramiau, dažnai netikėtai, ir Jo žodžiai neša ramybę bei meilę.
Vienas vyras, praktikavęs tokį tylėjimą metus, pasakojo: „Pradžioje nieko nejutau, tik nuobodulį ir nerimastingumą. Bet po kurio laiko pradėjau pastebėti subtilias žinias – ne žodžius, bet jausmus, įspūdžius. Kartą tylėdamas staiga pajutau, kad turiu paskambinti tėvui. Nebuvo jokios priežasties, tiesiog žinojau, kad turiu tai padaryti. Paskambinau. Tėvas verkė – būtent tą dieną buvo jo mirusios žmonos gimtadienis, ir jis jautėsi nepakelimai vienas.”
Bendruomenės vaidmuo atpažįstant dvasinį vedimą
Vienas pavojingiausių dalykų dvasiniame gyvenime – manyti, kad viskuo gali susidoroti pats. Individualizmas yra mūsų kultūros liga, kuri užkrečia ir tikėjimą. Manome, kad dvasinė kelionė yra privatus reikalas tarp manęs ir Dievo. Iš dalies taip, bet tik iš dalies.
Dievas veikia per bendruomenę. Jis davė mums Bažnyčią ne kaip instituciją, bet kaip Kristaus Kūną, per kurį Jis tebegyvena ir tebekalba. Kai manai gavęs dvasinį vedimą, svarbu jį patikrinti su kitais tikinčiaisiais, ypač su tais, kurie dvasiškai subrendę.
Tai nereiškia, kad turi skelbti kiekvieną vidinį įspūdį visiems aplink. Bet reiškia, kad turėtum turėti bent vieną ar du žmones, su kuriais gali atvirai kalbėti apie dvasinį gyvenimą. Tai gali būti dvasinis vadovas, kunigas, brandus tikintysis draugas. Žmogus, kuris tave pažįsta, kuris pats vaikšto su Dievu, kuris gali padėti atskirti tikrą vedimą nuo iliuzijų.
Viena moteris manė gavusi aiškų kvietimą palikti šeimą ir vykti į misiją užsienyje. Jausmas buvo stiprus, įtikinantis. Bet kai pasidalino su dvasiniu vadovu, jis švelniai paklausė: „Ar šis kvietimas neša ramybę tavo širdyje dėl šeimos?” Ji sustojo. Ne, iš tiesų jautė kaltę ir nerimą dėl vaikų. Tai buvo ženklas. Po gilesnio apmąstymo suprato, kad tikrasis kvietimas buvo ne palikti šeimą, bet rasti būdų tarnauti misijai būnant su šeima.
Bendruomenė taip pat padeda išvengti dvasinės puikybės. Lengva pradėti manyti, kad esi ypatingas, kad Dievas tau kalba daugiau nei kitiems. Bendruomenė grąžina į realybę, primena, kad visi esame mokiniai, visi mokamės, visi kartais klystame.
Kai dangus tyli ir nieko negirdi
Būna laikotarpių, kai Dievas atrodo tylus. Meldiesi, klausaisi, ieškoi ženklų – nieko. Tyla. Tuštuma. Šie laikotarpiai gali būti labai sunkūs, ypač jei buvai įpratęs jausti Dievo artumą.
Svarbu suprasti: Dievo tyla nereiškia Jo nebuvimo. Kartais Jis tyli, nes nori, kad augtume tikėjimu, ne jausmais. Kartais tyli, nes ankstesnis Jo žodis vis dar galioja, ir mums reikia jį įgyvendinti, ne laukti naujų nurodymų. Kartais tyli, nes ruošia kažką didesnio, ko dar negalime suprasti.
Šventoji Motina Teresė Kalkutoje patyrė dešimtmečius dvasinės tamsos, kai nejautė Dievo artumo. Bet ji tęsė tarnystę, nes žinojo, kad Dievas yra tikras, net kai Jo nejaučia. Jos pavyzdys moko: ištikimybė tylėjimo laikotarpiais yra gilesnė nei ištikimybė paguodos laikotarpiais.
Praktinis patarimas tylėjimo laikotarpiams: grįžk prie pamatų. Kai nejauti nieko ypatingo, tiesiog daryk tai, kas akivaizdu: melskis reguliariai, net jei jaučiasi sausai; skaityk Šventąjį Raštą, net jei žodžiai atrodo negyvi; dalyvauk Eucharistijoje, net jei nejauti jokio pakilimo. Tikėjimas nėra jausmas – tai sprendimas pasitikėti Dievu, nepaisant to, ką jauti ar nejauti.
Ir būk kantrus. Dvasinis gyvenimas turi sezoniškumą, kaip ir gamta. Būna pavasarių, kai viskas žydi ir auga. Būna vasarų, kai derlius prinoksta. Būna rudenų, kai lapai krenta. Ir būna žiemų, kai viskas atrodo miręs, bet po žeme vyksta gyvybiškai svarbus darbas. Tavo žiemos laikotarpis nėra nesėkmė – tai dalis augimo proceso.
Gyvenimas kaip nuolatinis dialogas su Kūrėju
Galiausiai, dvasinių žinių atpažinimas nėra technika, kurią išmoksti ir paskui mechaniškai taikai. Tai santykis. Tai gyvenimas kaip nuolatinis dialogas su Dievu, kuris kalba daugybe būdų, jei tik išmokstame klausytis.
Kai pradedi gyventi tokį gyvenimą, keičiasi viskas. Nebematai gyvenimo kaip serijos atsitiktinumų, bet kaip kupino prasmės pasakojimo, kuriame Dievas nuolat veikia. Net sunkumai įgyja naują prasmę – ne kaip bausmės, bet kaip kvietimai giliau pasitikėti, augti, bręsti.
Viena svarbi mintis pabaigai: nebijok klysti. Visi kartais klaidingai interpretuojame dvasinius ženklus. Visi kartais manome girdį Dievo balsą, o iš tikrųjų tai buvo tik mūsų troškimai. Tai normalu. Dievas yra kantrus Tėvas, kuris supranta, kad mokomės. Jis nenutrauks dialogo, jei kartais nesupratai teisingai. Tiesiog toliau klausykis, toliau mokykis, toliau vaikščiok su Juo.
Pradėk nuo mažų dalykų. Pradėk nuo penkių minučių tylėjimo per dieną. Pradėk nuo dėmesingumo kasdieniams „atsitiktinumams”. Pradėk nuo atvirumo, kad Dievas gali kalbėti ne tik bažnyčioje, bet ir virtuvėje, autobuse, darbe. Pradėk nuo pasitikėjimo, kad Jis nori su tavimi kalbėti labiau, nei tu nori Jo klausytis.
Ir atmink: dvasinių žinių atpažinimas nėra tikslas pats savaime. Tikslas – gyventi vis glaudesniame santykiuje su Dievu, leisti Jam transformuoti tave, tapti vis labiau panašiam į Kristų. Žinios yra priemonė, ne tikslas. Jos padeda mums žengti tikėjimo kelią, bet pats kelias yra santykis – su Tuo, kuris mus mylėjo pirmiau, nei mes pradėjome Jį ieškoti.