Sena knyga, seni klausimai
Biblija nėra pranašysčių žinynas, nors daugelis ją tokia ir laiko. Ji veikiau yra žmonių patirties archyvas – tūkstančius metų kauptas supratimas apie tai, kaip civilizacijos kyla ir žlunga, kaip valdžia korumpuojasi, kaip žmonės elgiasi vienas su kitu, kai bijo arba kai yra sotūs. Šiame kontekste kai kurie tekstai skamba nepatogiai aktualiai.
Tai nereiškia, kad Biblija „numato” Ukrainos karą ar Ramiojo vandenyno taršą. Bet ji tikrai kalba apie struktūras, kurios tuos dalykus sukuria.
Karai ir valdžios logika
Senajame Testamente karai dažniausiai prasideda ne dėl ideologijų, o dėl baimės ir godumo – du motyvai, kurie ir šiandien niekur nedingo. Karalių knygose valdovai nuolat puola kaimynus ne todėl, kad jie blogi, o todėl, kad silpnumas atrodo pavojingesnis nei agresija. Ši logika yra atpažįstama.
Pranašai – Izaijas, Jeremijas, Amosas – kritikavo ne tik priešus, bet ir savus. Jiems nerūpėjo politinis lojalumas, rūpėjo tai, ar valdžia elgiasi teisingai su tais, kurie negali apsiginti. Tai buvo nepatogu tada. Yra nepatogu ir dabar, kai kalbame apie ginklų tiekimą, sankcijas ar humanitarines koridorių derybas.
Klimatas ir žmogaus santykis su gamta
Pradžios knygoje žmogus gauna „viešpatavimą” virš žemės. Šis žodis buvo interpretuojamas labai plačiai – kaip leidimas eksploatuoti. Tačiau toje pačioje knygoje yra ir kita idėja: žmogus yra sodininkas, ne savininkas. Jis prižiūri, o ne valdo.
Šios dvi interpretacijos kovoja iki šiol. Viena jų davė ideologinį pagrindą industrinei plėtrai be ribų. Kita – vis dažniau cituojama ekologinės teologijos kontekste, kalbant apie atsakomybę būsimoms kartoms. Biblija čia nėra vienareikšmė, ir tai yra sąžininga – žmonės taip pat nėra vienareikšmiai.
Nelygybė kaip sistema
Amosas rašė apie turtinguosius, kurie „perka vargšą už sidabro gabalą”. Tai buvo aštuntasis amžius prieš Kristų. Šiandien aštuoni žmonės valdo tiek, kiek pusė žmonijos. Skaičiai skiriasi, struktūra – ne.
Mozės įstatymuose buvo jubiliejaus metų koncepcija – kas penkiasdešimt metų skolos nurašomos, žemė grąžinama. Tai buvo bandymas įstatymu sustabdyti nelygybės kaupimąsi. Idėja niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Bet ji egzistavo kaip principas – kad koncentracija yra pavojinga ir ją reikia periodiškai ardyti.
Kai tekstas tampa veidrodžiu
Biblija neduoda atsakymų į konkrečius politinius klausimus. Ji nėra vadovėlis. Bet ji yra ilga žmonių refleksija apie tai, kas nutinka, kai valdžia neturi ribų, kai turtai koncentruojasi, kai žmonės pradeda elgtis su gamta ar vienas su kitu kaip su ištekliais.
Gal vertingiausia, ką ji siūlo šiuolaikiniam skaitytojui, yra ne pranašystės, o perspektyva – priminimas, kad šios krizės nėra naujos savo prigimtimi, tik naujomis savo formomis. Ir kad kiekviena karta turėjo pasirinkimą, kurį mes irgi turime.