Sena knyga, nauji klausimai
Biblija buvo rašoma tūkstančius metų, tačiau šiandien ji vis dar cituojama kalbant apie Ukrainos karą, klimato katastrofas ar geopolitinę įtampą Artimuosiuose Rytuose. Tai kelia natūralų klausimą: ar tai tikrai pranašystė, ar mes tiesiog ieškome modelių ten, kur jų nėra? Atsakymas, kaip dažnai būna, yra sudėtingesnis nei bet kuris iš šių kraštutinumų.
Žmonės nuo seno linkę interpretuoti savo epochos įvykius per turimas konceptualias sistemas. Viduramžiais maro epidemijos buvo aiškinamos kaip Dievo bausmė. Šiandien kai kurie evangelikalai Gazos konfliktą skaito per Ezekielio knygos prizmę. Tai ne naivumas — tai kognityvinis mechanizmas, kuriuo mes bandome suprasti chaosą.
Karai ir pranašysčių industrija
Apokaliptinė literatūra — Danieliaus knyga, Apreiškimas — buvo rašoma konkrečiuose istoriniuose kontekstuose, dažniausiai persekiojimo laikotarpiais. Tai buvo užkoduoti tekstai, skirti konkrečioms bendruomenėms, o ne universalūs tvarkaraščiai būsimiems įvykiams. Tačiau ši niuansuota akademinė pozicija mažai ką domina, kai pasaulis atrodo byrantis.
Problema ta, kad kiekviena karta randa savąjį „galutinį karą” Biblijoje. Napoleonas buvo Antikristas. Hitleris buvo Antikristas. Sovietų Sąjunga buvo Gogas ir Magogas. Dabar Rusija vėl yra Gogas ir Magogas. Šis interpretacinis lankstumas turėtų kelti įtarimų, bet vietoj to jis suteikia sistemai atsparumą — kiekvieną kartą, kai prognozė nepasiteisina, tekstas tiesiog perinterpretuojamas.
Tai nereiškia, kad Biblija neturi ką pasakyti apie karus. Turi — ir tai yra nuoseklus smurto ciklo, valdžios korupcijos ir žmogiškojo godumo aprašymas. Tačiau tai yra antropologinė įžvalga, ne astrologinis kalendorius.
Klimatas: čia interpretacija tampa įdomesnė
Klimato pokyčių atveju biblinė diskusija yra sudėtingesnė ir, tiesą sakant, intelektualiai įdomesnė. Viena vertus, egzistuoja teologinė pozicija, vadinama „dominionizmu” — idėja, kad žmogus yra paskirtas valdyti žemę, o tai kai kuriems reiškia, jog aplinkosaugos rūpesčiai yra antraeilis dalykas. Ši interpretacija turi realių politinių pasekmių JAV evangelikalų bendruomenėse.
Kita vertus, auganti „kūrinijos teologijos” srovė teigia priešingai: žmogaus pareiga yra ne išnaudoti, o saugoti. Hebrajiškas žodis shamar, vartojamas Pradžios knygoje kalbant apie žmogaus santykį su sodu, reiškia „saugoti, prižiūrėti” — ne dominuoti. Tai nėra nauja interpretacija, bet ji šiandien įgauna naują politinį svorį.
Įdomu tai, kad abu požiūriai remiasi tais pačiais tekstais. Tai parodo, jog Biblija klimato diskusijoje nėra nei sprendimas, nei kliūtis — ji yra veidrodis, atspindintis jau turimas vertybes.
Kodėl mes vis tiek grįžtame prie šios knygos
Galbūt svarbiau yra ne tai, ką Biblija sako apie šiuolaikines krizes, o tai, kodėl milijardai žmonių vis dar jos ieško atsakymų. Krizės — tiek karinės, tiek ekologinės — sukuria egzistencinį nerimą, kuriam sekuliarios institucijos dažnai neturi tinkamo kalbos aparato. Ekonominiai rodikliai nepaaiškina, kodėl verta gyventi. Klimato modeliai nepasakoja, kaip išlaikyti viltį.
Tai nereiškia, kad Biblija turi teisingus atsakymus į konkrečius politinius klausimus. Bet ji turi kalbą, kuria galima kalbėti apie baimę, atsakomybę ir prasmę — o tai šiandien yra deficitinis išteklius. Ir galbūt tai yra sąžiningesnis būdas žiūrėti į šį santykį: ne kaip į pranašysčių knygą, kuri numato įvykius, bet kaip į žmogiškosios patirties archyvą, kuris padeda juos išgyventi.