Kai gyvenimas meta iššūkius: kur ieškoti atspirties taško?
Pabundu šeštą valandą ryto. Telefonas jau spaudžia pranešimais – vėluojantis projektas, nesutvarkyti sąskaitos mokėjimai, vakarykštis konfliktas su artimu žmogumi. Skamba pažįstama? Šiuolaikinis gyvenimas primena begalinį maratoną, kuriame sustoti negalima, o finišo linija vis tolsta. Tačiau kai kurie žmonės šiame chaose randa ramybę ir jėgų. Jų paslaptis – ne kokia nors stebuklingoji laiko valdymo programa ar naujausia produktyvumo aplikacija. Tai kažkas giliau, kažkas, kas žmoniją lydi tūkstantmečius – tikėjimas.
Bet čia ne pamokslas apie tai, kaip reikėtų gyventi. Tai pokalbis apie tai, kaip tikėjimas – nesvarbu, kokios formos jis būtų – gali tapti realiu įrankiu susidoroti su kasdieniais galvos skausmais. Ne teorijoje, o praktikoje. Ne kažkada ateityje, o šiandien, kai vėl pavėluosi į susitikimą arba išgirsi blogą naujieną.
Tikėjimas kaip psichologinis amortizatorius
Prieš kelerius metus sutikau Mariją, keturiasdešimtmetę mokytoją, kuri per trumpą laiką prarado darbą, susirgo mama, o vyras pareiškė norintis skyrybų. „Maniau, kad tiesiog sugriūsiu”, – prisipažino ji. Bet nesugriuvo. Kiekvieną rytą ji praleisdavo dvidešimt minučių maldoje – ne prašydama stebuklų, o tiesiog kalbėdamasi su Dievu kaip su draugu. „Tai buvo vienintelis momentas per dieną, kai galėjau atsidusti ir pajusti, kad nesu viena”, – pasakojo.
Psichologai tai vadina „transcendentiniu įsipareigojimu” – sąsaja su kažkuo didesniu už save. Kai jauti, kad esi dalimi kažko platesnio, problemos neišnyksta, bet jų mastas keičiasi. Lyg žiūrėtum į savo gyvenimą ne pro mikroskopą, o pro teleskopą. Problemos lieka, bet šalia jų atsiranda perspektyva.
Praktiškai tai veikia taip: kai tikite, kad egzistuoja didesnis planas ar prasmė, nesėkmės tampa ne katastrofomis, o iššūkiais. Ne bausmėmis, o pamokomis. Šis psichologinis poslinkis – ne savęs apgaudinėjimas, o mechanizmas, padedantis išlaikyti proto sveikatą, kai viskas aplinkui byrėja.
Ritualai, kurie struktūruoja chaosą
Vienas mano pažįstamas verslininkas, ateistas iki kaulų smegenų, prisipažino, kad pavydžiai žiūri į tikinčiuosius. Ne dėl paties tikėjimo, o dėl ritualų. „Jie turi struktūrą”, – sakė jis. Ir čia slypi viena iš didžiausių tikėjimo praktinių vertybių.
Rytinė malda, savaitės ciklas su poilsio diena, metinės šventės – visa tai kuria ritmą. O žmogaus smegenys mėgsta ritmą. Neuromokslas rodo, kad nuoseklūs ritualai mažina stresą, pagerina miego kokybę ir net stiprina imunitetą. Kai gyvenimas tampa nenuspėjamas, ritualai yra kaip inkaro vieta audringoje jūroje.
Nebūtina eiti į bažnyčią ar mečetę, kad pasinaudotum šiuo principu. Galite sukurti savo dvasinę praktiką: kasdienė meditacija, padėkos žurnalo rašymas, savaitinis „skaitmeninis šabatas” be telefonų. Svarbu ne forma, o nuoseklumas ir ketinimas prisiliesti prie kažko gilesnio už kasdienybės triukšmą.
Bendruomenė kaip gelbėjimosi ratas
Pandemijos metu daugelis pajuto, ką reiškia būti izoliuotam. Tačiau tikintieji turėjo pranašumą – net per ekraną jie išlaikė ryšį su savo bendruomene. Ir čia slypi dar viena tikėjimo praktinė pusė: jis jungia žmones.
Religinius sambūrius galima kritikuoti už daugelį dalykų, bet vieno neginčysi – jie kuria tinklus. Kai atsiduri bėdoje, yra žmonių, kurie padės. Ne todėl, kad tu jiems naudingas, o todėl, kad tai dalis jų tikėjimo praktikos. Mačiau, kaip parapijos nariai organizavo maisto pristatymą susirgusiam kaimynui, kaip musulmonų bendruomenė surinko pinigų šeimai po gaisro, kaip budistų grupė palaikė narį, kovojantį su priklausomybe.
Šiuolaikinis individualizmas mus mokė, kad privalome viską susitvarkyti patys. Bet tai melas. Žmonės – socialiniai gyvūnai, ir mums reikia genties. Tikėjimo bendruomenės siūlo būtent tai: vietą, kur tave priima ne dėl tavo pasiekimų ar statuso, o tiesiog todėl, kad esi.
Atleisti sau ir kitiems – ne silpnybė, o įgūdis
Viena iš sunkiausių dalykų šiuolaikiniame gyvenime – atleisti. Sau už klaidas, kitiems už skaudžius žodžius ar veiksmus. Mes laikome nuoskaudas kaip brangenybės, puoselėjame pyktį, lyg tai būtų mūsų teisė. O paskui stebimės, kodėl jaučiamės tokie išsekę.
Beveik visos religinės tradicijos stato atleidimą į savo praktikų centrą. Ir ne be priežasties. Psichologiniai tyrimai rodo, kad žmonės, kurie geba atleisti, patiria mažiau depresijos simptomų, turi žemesnį kraujospūdį ir geresnę širdies sveikatą. Atleidimas – ne dovana tam, kuriam atleidžiate. Tai dovana sau.
Bet kaip tai padaryti praktiškai? Tikėjimas siūlo sistemą. Išpažintis, atgailos ritualai, maldos už tuos, kurie mus įskaudino – tai konkretūs žingsniai, ne tik abstraktus „tiesiog atleisk”. Kai turi procesą, lengviau pradėti. Net jei netikite Dievu, galite pasiskolinti šiuos metodus: parašyti laišką (kurio nesiųsite) tam, kuris jus įskaudino, arba praktikuoti metta meditaciją, siunčiant gerus linkėjimus net tiems, su kuriais susiginčijote.
Prasmės paieška kaip vaistas nuo perdegimo
Kodėl tiek daug sėkmingų žmonių jaučiasi tušti? Turi gerą darbą, šeimą, pinigų – bet kažko trūksta. Tas kažkas – prasmė. Ir čia tikėjimas turi ko pasiūlyti.
Viktoras Franklis, išgyvenęs koncentracijos stovyklas, rašė, kad žmogus gali ištverti beveik bet kokį „kaip”, jei tik turi „kodėl”. Tikėjimas suteikia tą „kodėl”. Jūsų darbas – ne tik pinigų uždirbimas, o tarnystė. Jūsų santykiai – ne tik asmeninis malonumas, o meilės praktika. Jūsų sunkumai – ne beprasmė kančia, o augimo kelias.
Pažįstu programuotoją, kuris dirba technologijų startuolyje. Darbas intensyvus, valandos ilgos. Bet jis sako, kad tikėjimas padeda jam matyti savo kodą kaip kūrybinį aktą, dalyvavimą pasaulio kūrime. „Kai rašau programą, kuri palengvina žmonių gyvenimą, jaučiu, kad dalyvauju kažkame šventame”, – aiškino jis. Skamba keistai? Galbūt. Bet jis nedega, nors dirba šešiasdešimt valandų per savaitę.
Maldos galia: ar ji veikia net jei netiki?
Čia tampa įdomu. Tyrimai rodo, kad malda – ar bent jau meditacijos praktika, panaši į maldą – turi išmatuojamą poveikį smegenyms. Aktyvuoja prefrontalinę žievę (atsakingą už sprendimų priėmimą), mažina amigdalos aktyvumą (streso centrą), didina pilkosios medžiagos tankį.
Bet ar reikia tikėti Dievu, kad tai veiktų? Nebūtinai. Malda veikia kaip fokusavimo praktika. Kai sustojate ir sutelkiate dėmesį į kažką didesnio už jūsų tuojautines problemas – ar tai Dievas, visata, ar tiesiog geriausia jūsų versija – jūsų nervų sistema reaguoja. Ji nurimsta.
Praktinis patarimas: pabandykite rytinę „maldą” be religinio konteksto. Penkios minutės, kai tiesiog sėdite tyloje ir formuluojate ketinimus dienai. Ne užduočių sąrašą, o ketinimus: „Šiandien noriu būti kantrus”, „Šiandien ieškosiu galimybių padėti”, „Šiandien stengiuosi nepulti į reaktyvumą”. Stebėkite, kaip keičiasi jūsų diena.
Kai tikėjimas tampa našta: kaip išvengti spąstų
Būkime sąžiningi – tikėjimas gali ir pakenkti. Kai jis tampa griežtu dogmų rinkiniu, kai kelia kaltę vietoj vilties, kai skatina pasyvumą vietoj veikimo – tai problema. Mačiau žmonių, kurie nenueina pas gydytoją, nes „Dievas pagydys”, arba toleruoja smurtą, nes „reikia pakęsti kaip kryžių”.
Sveikas tikėjimas turi būti lankstus ir skatinantis augimą. Jis neturėtų atimti jūsų galios, o ją stiprinti. Jei jūsų tikėjimo praktika verčia jus jaustis nuolat kaltu, išsekusiu ar bejėgiu – tai ne tikėjimas, tai manipuliacija.
Kaip atskirti? Tikras tikėjimas po sąveikos su juo palieka jus ramesnį, aiškesnį, pilnesnį energijos – net jei iššūkiai išlieka. Toksiškas tikėjimas palieka jus išsekusį, sumišusį ir pilną baimės. Pasitikėkite savo vidiniais jutikliais. Jei kažkas jūsų dvasinėje praktikoje nesijunta gerai, tikriausiai taip ir yra.
Kada tikėjimas tampa realiu sprendimų įrankiu
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – kasdienių iššūkių. Kaip visa tai – malda, bendruomenė, prasmė – tampa praktiniu įrankiu, kai vėl susiduri su problema?
Štai konkretus pavyzdys. Jūsų viršininkas vėl krenta ant jūsų dėl kažko, kas net nebuvo jūsų kaltė. Įprastai reaguotumėte gynybiškai arba užsidaryti savyje. Bet jei turite dvasinę praktiką, galite:
Sustoti ir atsidusti – prisiminti, kad esate daugiau nei šis momentas.
Pamatyti situaciją plačiau – galbūt jūsų viršininkas pats yra po spaudimu.
Pasirinkti atsaką, o ne automatiškai reaguoti – atsakyti ramiai, bet aiškiai.
Vėliau apdoroti jausmus – per maldą, meditaciją ar pokalbį su patikimu bendruomenės nariu.
Atleisti ir eiti toliau – ne užmiršti, bet nesinešti nuoskaudos kaip naštos.
Tai ne magija. Tai įgūdis, kurį ugdo dvasinė praktika. Ir jis veikia ne tik su viršininkais, bet ir su vaikais, kurie nepaklūsta, su finansinėmis problemomis, su sveikatos iššūkiais, su egzistenciniais klausimais vidury nakties.
Tikėjimas neišsprendžia problemų už jus. Bet jis keičia jus – jūsų perspektyvą, atsparumą, gebėjimą rasti prasmę net sunkiausiose situacijose. Ir kartais būtent to ir reikia – ne kad problemos išnyktų, o kad rastume jėgų su jomis susidoroti.
Šiuolaikinis gyvenimas nesikeičia – jis tik darosi sudėtingesnis. Bet įrankiai, kuriuos siūlo tikėjimas – bendruomenė, ritualai, prasmė, atleidimas, transcendencija – yra tokie pat aktualūs kaip ir prieš tūkstantį metų. Galbūt net aktualesni. Nes kai viskas aplinkui juda šimtu mylių per valandą, mums reikia kažko, kas primintų, kas mes esame ir kodėl čia esame. Ir tai, drįstu teigti, yra ne prabanga, o būtinybė.