Klausimas, kuris neduoda ramybės
Žmogus, praradęs vaiką, sėdi ligoninės koridoriuje ir klausia: kodėl? Ne retoriškai – jis tikrai nori žinoti. Ir šis klausimas nėra naujas. Jis senas kaip pati tikėjimo istorija. Jobas jį uždavė. Dostojevskis jį užrašė. Milijonai žmonių jį galvoja tyliai, nenorėdami atrodyti bedieviai.
Blogis pasaulyje – tai turbūt rimčiausias iššūkis krikščioniškai teologijai. Ne abstraktus filosofinis galvosūkis, o kažkas, kas liečia kiekvieną žmogų asmeniškai.
Ką sako Bažnyčia
Katalikų Bažnyčios katekizmas šį klausimą nagrinėja atvirai, nepabėgdamas nuo jo sudėtingumo. Pagrindinė pozicija remiasi laisvos valios samprata: Dievas sukūrė žmogų laisvą, o laisvė neišvengiamai apima galimybę rinktis blogį. Tai vadinama moraliniu blogiu – tuo, kurį sukelia pats žmogus.
Tačiau yra ir fizinis blogis – ligos, stichinės nelaimės, mirtis. Čia Bažnyčia kalba apie pirmapradę nuodėmę kaip apie šaltinį, pakeitusį pačią pasaulio tvarką. Tai teologiškai nuoseklu, nors daugeliui šiandien skamba abstrakčiai.
Šventasis Augustinas teigė, kad blogis nėra savarankiška jėga – tai gėrio stoka, jo nebuvimas. Tomas Akvinietis pridėjo, kad Dievas leidžia blogį tik todėl, kad iš jo gali išvesti didesnį gėrį. Tai ne cinizmas – tai tikėjimas Apvaizda, kuri mato toliau nei žmogaus akis.
Kur teorija susiduria su realybe
Visa tai skamba pagrįstai tol, kol blogis lieka abstraktus. Kai jis tampa konkrečiu – vėžiu, karu, vaiko mirtimi – filosofiniai argumentai staiga pasijunta per lengvi.
Būtent čia krikščionybė siūlo kažką, ko kitos filosofijos neturi: ne paaiškinimą, o dalyvavimą. Kryžius nėra Dievo atsakymas į blogį teoriškai – tai jo atsakymas praktiškai. Dievas pats įžengė į kančią, o ne liko saugiai už jos ribų. Tai esminis skirtumas tarp krikščionybės ir, pavyzdžiui, stoicizmo, kuris siūlo kančią tiesiog priimti.
Gyvenimas rodo, kad žmonės, praėję per didžiausias tragedijas, dažnai kalba ne apie tai, kad suprato, kodėl tai atsitiko, o apie tai, kad jautė palaikymą einant per tai. Tai ne filosofija – tai patirtis.
Ten, kur atsakymai baigiasi ir prasideda kažkas kita
Sąžiningai kalbant, Bažnyčia niekada nežadėjo, kad atsakys į klausimą „kodėl” kiekvienu konkrečiu atveju. Ji žada kažką kitą – kad kančia neturi paskutinio žodžio. Tai ne tas pats dalykas, bet galbūt svarbesnis.
Blogis pasaulyje lieka skausmingas faktas, kuriam nei teologija, nei filosofija nesuteikia visiškai patenkinamo paaiškinimo. Tačiau krikščioniška tradicija bent jau neapsimeta, kad jo nėra, ir nesiūlo lengvų paguodų. Ji siūlo Dievą, kuris pats žino, ką reiškia kentėti – ir tai, keistai, daugeliui žmonių yra daugiau nei pakanka, kad liktų tikėjime.