Klausimas, kuris niekam neduoda ramybės
Žemės drebėjimas nušluoja miestą. Vaikas serga nepagydoma liga. Žmogus, visą gyvenimą stengęsis gyventi sąžiningai, praranda viską per vieną naktį. Ir tada – natūraliai, beveik refleksiškai – kyla tas pats klausimas, kurį žmonija kartoja tūkstančius metų: jei Dievas yra, jei Jis geras ir visagalis, kodėl visa tai leidžia?
Tai ne akademinis galvosūkis. Tai klausimas, kuris gimsta iš skausmo, iš netekties, iš bejėgiškumo. Ir būtent todėl į jį taip sunku atsakyti – ne dėl to, kad atsakymų nėra, o dėl to, kad jokie žodžiai neužpildo to, ką žmogus jaučia.
Ką sako Bažnyčia – ir kodėl tai ne tik teorija
Katalikų Bažnyčia šį klausimą vadina teodicėja – Dievo teisinimo problema. Ir ji nuo jo nesislepia. Katekizme tiesiogiai pripažįstama, kad blogis yra „skausminga paslaptis”, kuriai nėra paprasto atsakymo.
Tačiau yra keletas argumentų, kuriuos Bažnyčia nuosekliai kartoja. Pirma – laisvoji valia. Dievas sukūrė žmogų laisvą, o laisvė neišvengiamai reiškia galimybę pasirinkti blogį. Karas, žiaurumas, išnaudojimas – visa tai žmogaus, ne Dievo darbas. Antra – vadinamasis „sielos auginimas”. Kančia, pasak daugelio teologų, nėra bausmė, o erdvė augti, gilėti, tapti žmogumi pilnąja prasme. Dostojevskis tai jautė geriau nei bet kuris filosofas – jo personažai labiausiai gyvi būtent kančioje.
Tačiau čia iškyla akivaizdi problema: kas pasakys tėvui, praradusiam vaiką, kad tai buvo „sielos auginimas”? Teorija ir gyvenimas susiduria, ir teorija dažnai pralaimi.
Kur filosofai ir tikintieji išsiskiria
Ateistinė pozicija yra nuosekli ir paprasta: jei blogis egzistuoja tokiu mastu, vadinasi, visagalio ir gero Dievo tiesiog nėra. Epikūro dilema, suformuluota dar prieš du tūkstančius metų, iki šiol neatrodo įveikta: jei Dievas nori sustabdyti blogį, bet negali – jis nėra visagalis. Jei gali, bet nenori – jis nėra geras. Jei nori ir gali – kodėl blogis egzistuoja?
Tikintieji į tai atsako skirtingai. Vieni – kaip Jobas Biblijoje – tiesiog sėdi su savo skausmu ir neieško racionalių paaiškinimų. Jobas neklausia „kodėl” filosofine prasme – jis šaukia, pyksta, reikalauja atsakymo. Ir Dievas jam atsako ne argumentais, o Savo buvimu. Tai galbūt svarbiausia Biblijos vieta šiame kontekste: ne logika, o santykis.
Kiti tikintieji remiasi eschatologine perspektyva – kad šis gyvenimas nėra viskas, kad amžinybės kontekste net didžiausias skausmas įgauna kitą prasmę. Tai reikalauja milžiniško tikėjimo, ir daugeliui tai skamba kaip paguoda, kuri per lengvai išsprendžia per sunkų klausimą.
Gyvenimas kaip atsakymas – arba jo nebuvimas
Galbūt svarbiausia, ką rodo gyvenimas – ne filosofiniai tekstai, o realūs žmonės – yra tai, kad klausimas „kodėl Dievas leidžia blogį” dažnai pakeičiamas kitu: „ką aš darau su tuo, kas man nutiko?”
Viktoras Franklis, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklas, nerašė apie Dievo kaltę. Jis rašė apie žmogaus gebėjimą rasti prasmę net beprasmiškiausioje kančioje. Motina Teresė dirbo su mirštančiais žmonėmis ne todėl, kad turėjo atsakymą į teodicėjos klausimą, o todėl, kad pasirinko būti ten, kur skausmas didžiausias.
Tai nereiškia, kad klausimas neturi teisės egzistuoti. Jis turi. Ir garbingas tikėjimas – toks, kuris nėra tik patogus – turi drįsti su šiuo klausimu gyventi, o ne jį nutildyti greitais atsakymais. Bažnyčia, kai ji geriausia, tai ir daro: ne aiškina, o lydi. Ne teorijomis, o buvimu šalia. Ir galbūt tai arčiausiai atsakymo, kurį šioje pusėje galime gauti.