Klausimas, kuris niekam neduoda ramybės
Jei Dievas yra visagalis ir geras, kodėl pasaulyje tiek daug kančios? Šis klausimas – vadinamas teodicėjos problema – nėra vien filosofų kabineto reikalas. Jis kyla žmogui, kuris praranda vaiką, kuris išgyvena karą, kuris stebi, kaip nekaltieji kenčia, o nusikaltėliai klesti. Ir būtent todėl jis toks aštrus: tai ne abstrakti mįslė, o labai konkreti skausmo reakcija.
Biblija šio klausimo nevengia. Ji jo net nebijo. Tačiau atsakymai, kuriuos ji siūlo, retai būna tokie, kokių tikimasi.
Ką sako Biblija – ir kaip tai dažnai suprantama klaidingai
Pradžios knyga siūlo vadinamąjį laisvos valios argumentą: blogis atsirado dėl žmogaus pasirinkimo, ne dėl Dievo klaidos. Tai logiškai nuoseklu – jei Dievas sukūrė būtybes, galinčias mylėti, jos turėjo turėti galimybę ir atsisakyti mylėti. Meilė be pasirinkimo nėra meilė, o tik programavimas.
Tačiau čia iš karto kyla problema: laisvos valios argumentas gal ir paaiškina moralinį blogį – žmogžudystes, karus, išdavystes. Bet kaip jis paaiškina vaiko vėžį? Žemės drebėjimus? Cunamius? Šios kančios neturi kaltininko su laisva valia.
Jobo knyga yra bene sąžiningiausias Biblijos atsakas į šį klausimą – ir paradoksaliai, ji atsisako duoti paprastą atsakymą. Jobas kenčia be jokios akivaizdžios priežasties, jo draugai siūlo standartines teologines formules (tu nusidėjai, todėl kenčia), o Dievas pabaigoje pasirodo ir… neklausia, kodėl Jobas abejojo. Jis klausia: „Kur tu buvai, kai klojau žemės pamatus?” Tai ne atsakymas į klausimą – tai perspektyvos pakeitimas. Ir tai labai svarbu.
Šiuolaikinė teologija: nuo gynybos prie sąžiningumo
Šiuolaikiniai teologai, skirtingai nuo viduramžių scholastikų, nebando sudėlioti visko į tvarkingą sistemą. Alvin Plantinga išplėtojo laisvos valios gynybą iki filosofiškai tvirto lygio, tačiau pats pripažino, kad tai tik parodo, jog Dievo egzistavimas ir blogio egzistavimas nėra loginė prieštara – bet tai dar nepaaiškina, kodėl tiek daug kančios.
John Hick pasiūlė vadinamąją „sielos formavimo” teodicėją: pasaulis nėra rojus, nes jis ir neskirtas būti rojumi. Jis skirtas žmogui augti, bręsti, tapti moraliniu subjektu. Kančia, pagal šią logiką, yra ne Dievo klaida, o aplinka, kurioje formuojasi charakteris. Tai intuityviai suprantama – niekas netampa drąsus be baimės, kantrus be išbandymų. Tačiau kritikai pagrįstai klausia: ar tikrai reikia Holokausto, kad žmonija „subręstų”? Ar proporcija čia neprarandama?
Jürgen Moltmann ėjo kitu keliu – jis pasiūlė kryžiaus teologiją kaip atsaką į blogį. Jo argumentas: Dievas pats patyrė kančią Kristuje, todėl jis nėra šaltas stebėtojas iš aukšto. Tai ne loginis blogio problemos sprendimas, bet egzistencinis – Dievas yra su kenčiančiaisiais, ne virš jų. Šis požiūris daugeliui žmonių emociškai rezonuoja labiau nei bet kuri filosofinė sistema.
Ten, kur logika baigiasi ir prasideda kažkas kita
Sąžininga pripažinti: nė viena teodicėja visiškai neišsprendžia problemos. Laisvos valios argumentas nepaaiškina gamtos katastrofų. Sielos formavimo teorija atrodo šalta prieš vaikų kančią. Net Moltmanno solidarumo teologija nepanaikina paties skausmo fakto.
Ir gal čia slypi esminis dalykas, kurį Biblija iš tikrųjų sako – ne per dogmatines formules, o per Jobo, per psalmių raudas, per Jėzaus šauksmą ant kryžiaus: „Dieve mano, kodėl mane apleidai?” Šventasis Raštas neleidžia sau prabangos apsimesti, kad viskas gerai. Jis talpina abejones, pyktį, nesupratimą.
Šiuolaikiniai teologai, geriausi iš jų, daro tą patį: ne gina Dievą nuo kaltinimų, o sėdi šalia klausimo ir atsisako jį per greitai uždaryti. Blogio problema lieka atvira – ir gal tai yra ne teologijos nesėkmė, o jos sąžiningumas. Nes klausimas, kuris kyla iš tikro skausmo, nusipelno tikro buvimo su juo – ne greito atsakymo, kuris nuramintų, bet neišlaikytų pirmojo rimto išbandymo.