Klausimas, kuris niekam neduoda ramybės
Žemės drebėjimas nušluoja miestą. Vaikas serga nepagydoma liga. Karas žudo nekaltus žmones. Ir kažkur tarp griuvėsių ar ligoninės palatoje kyla tas pats klausimas, kurį žmonija kartoja tūkstančius metų: jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl visa tai leidžiama?
Filosofai šią problemą vadina teodicėja – bandymu suderinti blogio egzistavimą su gero Dievo idėja. Skamba akademiškai, bet iš tikrųjų tai labai asmeniška. Kiekvienas, praradęs ką nors brangaus, šį klausimą užduoda ne kaip teorinę galvosūkį, o kaip šauksmą.
Ką teologija siūlo kaip atsakymą
Krikščioniškoji tradicija per amžius suformulavo kelis pagrindinius argumentus. Pirmasis – laisvos valios gynimas. Dievas sukūrė žmones laisvus, o laisvė neišvengiamai reiškia galimybę rinktis blogį. Augustinas šią idėją plėtojo jau V amžiuje: blogis nėra Dievo kūrinys, o laisvės iškraipymas, gėrio trūkumas.
Tačiau laisva valia paaiškina tik dalį dalykų. Ji nepaaiškina cunamių, vėžio ar gimimo defektų – to, ką teologai vadina „gamtiniu blogiu”. Čia atsiranda kitas argumentas: kančia kaip brendimo ar augimo erdvė. Irenėjus iš Liono tvirtino, kad žmonija nėra sukurta tobula – ji yra kuriama, ir kančia yra dalis to proceso.
Modernesnė teologija, ypač proceso teologija, eina dar toliau. Ji siūlo mintį, kad Dievas nėra visagalis tradicine prasme – jis veikia per įtikinimą, o ne prievartą, ir pats kenčia kartu su kūrinija. Tai radikaliai keičia paveikslą: ne abejingas valdovas, o kenčiantis partneris.
Kai teorija susiduria su tikrove
Visa tai skamba gražiai seminarijoje. Bet pabandykite pasakyti motinai, palaidojusiai vaiką, kad kančia yra „augimo erdvė”. Filosofas Dostojevskis romano „Broliai Karamazovai” personažo lūpomis suformulavo tai, ko teologija negali lengvai paneigti: net jei egzistuoja koks nors aukštesnis harmonijos planas, jis nevertas nė vienos kankinto vaiko ašaros.
Gyvenimas rodo, kad žmonės į blogį reaguoja ne teorijomis, o santykiu. Tikintieji, praėję per didžiausias tragedijas, retai kalba apie loginius argumentus. Jie kalba apie tylą, apie abejones, apie momentus, kai Dievas atrodė visiškai dingęs – ir apie tai, kad kažkaip išliko. Jobas Biblijoje nesusilaukia atsakymo į savo klausimus. Jis susilaukia susitikimo.
Ten, kur logika baigiasi ir prasideda kažkas kita
Galbūt svarbiausias dalykas, kurį galima pasakyti apie blogio problemą, yra tai, kad ji niekada nebus galutinai „išspręsta” kaip matematinė lygtis. Teologiniai argumentai turi svorį, tačiau jie negali panaikinti skausmo – ir galbūt to iš jų nereikėtų tikėtis.
Tai, ką rodo ir teologija, ir gyvenimas kartu, yra paradoksas: blogis yra tikras ir baisus, tačiau žmonės, susidūrę su juo, dažnai atranda ne atsakymus, o kažką kito – solidarumą, prasmę, kurią sunku paaiškinti, arba tylų atkaklumą tikėti tuo, ko nesupranti. Galbūt tai ir yra vienintelis sąžiningas atsakymas – ne tas, kuris viską paaiškina, o tas, kuris nepaleidžia rankos.