Klausimas, kuris kankina žmoniją tūkstančius metų
Jei Dievas yra geras, visagalis ir visažinis – kodėl pasaulyje tiek daug skausmo? Kodėl miršta vaikai, kodėl egzistuoja kankinimai, kodėl blogis ne tik išgyvena, bet kartais net klesti? Šis klausimas – vadinamas teodicėjos problema – nėra tik filosofų akademinė galvosūkis. Tai klausimas, kurį sau užduoda kiekvienas, praradęs artimą žmogų, kiekvienas, matęs neteisybę, ir kiekvienas, kuris bent kartą gyvenime jautėsi visiškai vienas savo kančioje.
Atsakymų yra. Ir jie – įdomesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Laisvos valios argumentas: Dievas nori meilės, ne robotų
Vienas populiariausių atsakymų – laisvos valios gynimas. Filosofas Alvinas Plantinga šią idėją suformulavo taip: Dievas galėjo sukurti pasaulį be blogio, bet tada jis būtų sukūręs pasaulį be laisvų būtybių. O laisvė – tai ne paprastas priedas. Tai esmė.
Meilė be pasirinkimo nėra meilė. Paklusnumas be galimybės nepaklusti nėra dorybė. Jei žmogus negali rinktis blogio, jis negali rinktis ir gėrio – tikrąja to žodžio prasme. Dievas, kuris nori santykio, o ne programuotos paklusnumo simuliacijos, turi leisti žmogui klysti. Net smarkiai.
Žinoma, čia iš karto kyla kontrargumentas: gerai, bet kodėl tada egzistuoja gamtinės katastrofos? Cunamiai, žemės drebėjimai, vėžys – tai ne žmogaus laisvos valios pasekmė. Ir čia laisvos valios argumentas pats vienas nebeužtenka.
Kančia kaip augimo erdvė: C.S. Lewiso perspektyva
C.S. Lewisas – buvęs ateistas, vėliau tapęs vienu įtakingiausių krikščionių apologetų – siūlė kitą kampą. Jo knygoje Skausmo problema jis rašo, kad Dievas šaukiasi mūsų per malonumą, bet šaukiasi per skausmą. Skausmas yra Dievo megafonas kurčiam pasauliui.
Idėja paprasta: patogumas mus užmigdo. Kančia pažadina. Ji verčia klausti, ieškoti, augti – daryti tai, ko niekada nedarytume, jei viskas eitų sklandžiai. Tai nereiškia, kad Dievas sadistiškai džiaugiasi mūsų skausmu. Tai reiškia, kad jis mato toliau – kaip tėvas, kuris leidžia vaikui patirti pasekmių, nes žino, kad tik taip vaikas išmoks.
Ši perspektyva daugeliui atrodo priimtina – iki tol, kol kančia tampa neproporcinga. Viena – susilaužyti koją ir išmokti atsargumo. Kita – patirti genocidą. Ir čia Lewiso argumentas ima braškėti.
Eschatologinis atsakymas: šis pasaulis nėra galutinis žodis
Daugelis teologų – tiek krikščionių, tiek žydų, tiek musulmonų – į teodicėjos problemą atsako eschatologiniu argumentu. Trumpai: tai, ką matome dabar, nėra visa istorija. Yra amžinybė, ir ten viskas bus ištaisyta.
Apaštalas Paulius rašė, kad dabartiniai kentėjimai nėra verti lyginti su būsima šlove. Filosofas Džonas Hichas šią idėją išplėtojo į vadinamąją sielos kūrimo teoriją – pasaulis nėra rojus, jis yra mokykla. Kančia yra dalis proceso, kuris veda į kažką nepalyginamai didesnio.
Skeptikai čia pagrįstai klausia: ar tai ne tiesiog guodžiantis pasakojimas? Ar amžinybės pažadas iš tikrųjų pateisina Aušvicą? Filosofas Emmanuelis Levinas, pats išgyvenęs Holokaustą, atsakė griežtai: ne. Jokia teologija negali „pateisinti” tokio masto blogio. Ir tai – sąžiningas atsakymas.
Dievo, kuris kenčia kartu: kenozės teologija
Galbūt vienas jautriausių atsakymų ateina ne iš filosofijos, o iš teologijos šerdies. Krikščionybėje Dievas pats tampa žmogumi ir kenčia – ne simboliškai, o realiai. Kryžius šiame kontekste nėra tik atpirkimo mechanizmas. Tai Dievo solidarumo su kenčiančia žmonija ženklas.
Jürgen Moltmann, vokiečių teologas, savo knygoje Kenčiantis Dievas argumentuoja, kad Dievas nėra abejingas stebėtojas iš saugaus atstumo. Jis yra viduje kančios – kartu su kiekvienu, kuris kenčia. Tai neatsakinėja į klausimą „kodėl”, bet keičia klausimo pobūdį. Vietoj „kodėl Dievas leidžia man kentėti” atsiranda „Dievas kenčia kartu su manimi”.
Psichologiškai tai – milžiniškas skirtumas. Ir daugeliui žmonių tai yra ne intelektinis, o egzistencinis atsakymas.
Kai atsakymai nebeužtenka – ir tai yra normalu
Sąžininga pripažinti: nė vienas iš šių atsakymų nėra tobulas. Laisvos valios argumentas nepaaiškina gamtinių katastrofų. Kančios kaip augimo idėja atrodo bejėgė prieš masinį blogį. Eschatologinis paguodimas gali skambėti kaip tuščias žodis tiems, kurie kenčia čia ir dabar. O Dievo solidarumas – gražus, bet vis tiek neatsako į „kodėl”.
Ir galbūt tai ir yra svarbiausia pamoka iš visos šios diskusijos: teodicėjos problema nėra problema, kurią galima „išspręsti” kaip matematikos uždavinį. Ji yra gyvenimo dalis – tokia pat neišvengiama kaip pats klausimas apie Dievo egzistavimą. Filosofai ir teologai per tūkstančius metų ne „išsprendė” šią problemą – jie sukūrė kalbą, kuria galima apie ją kalbėti. Ir tai – jau nemažai. Nes kartais svarbiausia ne rasti atsakymą, o žinoti, kad klausimas yra vertas užduoti.