Klausimas, kuris neduoda ramybės
Jei Dievas yra visagalis, visažinis ir be galo geras – kodėl pasaulyje yra skausmas, kančia ir blogis? Šis klausimas nėra naujas. Jis buvo užduodamas tūkstančius metų, ir kiekviena karta jį atranda iš naujo – dažniausiai tada, kai atsitinka kažkas, ko neturėtų atsitikti. Vaikas suserga nepagydoma liga. Žemės drebėjimas nušluoja ištisus miestus. Žmogus, visą gyvenimą darąs gera, miršta kančioje.
Filosofijoje ši problema vadinama teodicėja – bandymu suderinti Dievo gerumą su blogio egzistavimu. Ir nors atsakymų yra ne vienas, nė vienas iš jų nėra tobulas. Galbūt ir negali būti.
Laisvos valios argumentas
Vienas labiausiai paplitusių atsakymų – laisvos valios gynimas. Šv. Augustinas, o vėliau ir filosofas Alvinas Plantinga teigė, kad Dievas sukūrė žmones laisvus, nes meilė be laisvės – tai ne meilė, o programavimas. Jei žmogus negali pasirinkti blogio, jis negali tikrai pasirinkti ir gėrio.
Šis argumentas paaiškina žmogaus sukeltą blogį – karus, žudynes, prievartą. Tačiau jis sunkiai taikomas vadinamajam gamtiniam blogiui: cunamiai, vėžys, epidemijos neturi nieko bendra su žmogaus sprendimais. Čia laisvos valios argumentas tiesiog neveikia, ir tai pripažįsta net jo šalininkai.
Kančia kaip augimo priemonė
Kitas požiūris – vadinamoji „sielos formavimo” teodicėja, kurią ypač išplėtojo filosofas Johnas Hickas. Jo teigimu, pasaulis nėra rojus, skirtas malonumams – tai vieta, kurioje žmogus bręsta, stiprėja ir tampa geresnis. Kančia, anot Hicko, yra neišvengiama šio proceso dalis.
Ši idėja rezonuoja su daugelio žmonių patirtimi – sunkumai tikrai formuoja charakterį. Tačiau kritikai klausia: ar tikrai reikia vaikų ligų ir genocidų, kad žmonija „subręstų”? Ar Dievas negalėjo sugalvoti švelnesnio būdo? Į šį klausimą Hickas neturi aiškaus atsakymo, ir tai sąžininga.
Dievo slėpiningumas ir riboti žmogaus supratimai
Kai kurie teologai, tarp jų ir Tomas Akvinietis, laikėsi nuostatos, kad žmogaus protas tiesiog nepajėgus suvokti dieviškosios logikos. Tai, kas mums atrodo kaip blogis, gali būti didesnio plano dalis, kurios mes nematome. Šv. Paulius rašė apie „dalinį pažinimą” – tarsi žiūrėtume į veidrodį miglotai.
Šis požiūris dažnai sulaukia kritikos, esą jis per lengvai išvengia atsakomybės. Tačiau jame yra ir intelektualinio nuolankumo – pripažinimas, kad visatos tvarka gali būti sudėtingesnė, nei žmogaus sąmonė gali aprėpti.
Ten, kur filosofija baigiasi ir prasideda gyvenimas
Visi šie argumentai turi vertę, tačiau jie veikia skirtingais lygmenimis. Intelektualiai jie gali būti įtikinami, tačiau žmogui, sėdinčiam prie mirštančio vaiko lovos, jie nepadeda. Ir galbūt tai yra svarbiausia įžvalga – teodicėja kaip filosofinė problema ir teodicėja kaip gyvenimo patirtis yra du skirtingi dalykai.
Daugelis tikėjimo tradicijų į blogį atsako ne argumentais, o buvimu šalia. Krikščionybė siūlo Dievą, kuris pats kenčia – Kristaus kančia yra ne atsakymas į blogio problemą, o solidarumas su ja. Judaizmas po Holokausto sukūrė ištisą teologiją, kuri nevengia pykčio prieš Dievą ir laiko jį teisėtu. Budizmas kančią laiko neatsiejama egzistencijos dalimi ir siūlo ne paaiškinimą, o kelią.
Galbūt seniausias žmonijos klausimas neturi vieno atsakymo todėl, kad jis nėra tik intelektualinis. Jis yra egzistencinis. Ir kiekvienas žmogus į jį atsako savaip – savo gyvenimu, savo pasirinkimais, savo santykiu su tuo, ko negali kontroliuoti.