Klausimas, kuris niekam nedavė ramybės
Jei Dievas yra geras, visagalis ir visažinis – kodėl pasaulyje tiek daug skausmo? Kodėl miršta vaikai, kodėl kenčia nekaltieji, kodėl istorija pilna žiaurumų, kurie atrodo visiškai beprasmiški? Šis klausimas – vadinamas teodicėjos problema – nėra tik akademinė filosofų žaidimų aikštelė. Tai klausimas, kurį sau užduoda kiekvienas, praradęs artimą žmogų ar pamatęs pasaulio neteisybę akis į akį.
Ir atsakymų yra. Ne vienas, ne du – jų yra keletas, ir kiekvienas atskleidžia skirtingą žmogaus santykio su Dievu ir kančia pusę.
Laisvos valios argumentas: Dievas nenori robotų
Vienas populiariausių atsakymų – laisvos valios gynimas. Šv. Augustinas, o vėliau ir C.S. Lewisas teigė paprastą dalyką: Dievas galėjo sukurti tobulą pasaulį be blogio, bet tada žmonės būtų tik programuoti automatai. Tikra meilė, tikras gėris, tikras pasirinkimas – visa tai neįmanoma be galimybės pasirinkti priešingai.
Kitaip tariant, blogis yra ne Dievo klaida, o laisvės kaina. Holokaustas, karai, smurtas – visa tai žmonių, o ne Dievo pasirinkimai. Šis argumentas įtikina daugelį, bet iš karto kyla kitas klausimas: o kaip su gamtos katastrofomis? Žemės drebėjimai ir cunamiai – juk tai ne žmogaus valia.
Sielos formavimo teorija: kentėjimas kaip mokykla
Čia į sceną įžengia filosofas Johnas Hickas su vadinamąja „sielos formavimo” teodicėja. Jo logika tokia: Dievas nesukūrė mūsų tobulų – jis sukūrė mus su potencialu tobulėti. O tobulėjimui reikia iššūkių, skausmo, nesėkmių.
Pasaulis be kančios būtų kaip sporto salė be svarmenų – visiškai nenaudingas augimui. Kantrybė negali išsivystyti be išbandymų. Drąsa – be pavojaus. Užuojauta – be kitų skausmo matymo. Hickso teigimu, Dievas nori ne mūsų komforto, o mūsų brandos.
Tai skamba patraukliai, bet ir čia yra spragų. Ar tikrai reikia tokio dydžio kančios? Ar vaikų ligos ir genocidai yra „proporcinga” sielos formavimo priemonė?
Didysis planas, kurio mes nematome
Kitas požiūris – episteminis nuolankumas. Filosofas Alvinas Plantinga ir teologas Alvin Plantinga bei kiti analitiniai filosofai siūlo paprastą mintį: mes tiesiog per maži, kad suprastume visą paveikslą.
Tai nėra bėgimas nuo klausimo. Tai sąžiningas pripažinimas, kad ribotas protas negali pilnai įvertinti begalinio plano. Jei skruzdė negalėtų suprasti, kodėl žmogus griauna jos skruzdėlyną statydamas namą – ar tai reiškia, kad žmogus yra blogas? Galbūt tai, kas mums atrodo beprasmiška kančia, turi prasmę, kurios mes tiesiog negalime pamatyti iš savo perspektyvos.
Jobas Biblijoje išgyvena būtent tai – jis reikalauja atsakymų, o Dievas atsako klausimu: „Kur buvai, kai klojau žemės pamatus?” Tai ne išsisukimas – tai kvietimas į nuolankumą.
Kai filosofija baigiasi ir prasideda tikėjimas
Visi šie argumentai turi svorį. Visi jie kažką paaiškina. Bet nė vienas iš jų neišsprendžia problemos iki galo – ir tai, matyt, yra sąžiningiausia išvada, kurią galima padaryti.
Teodicėja nėra matematikos uždavinys su vienu teisingas atsakymu. Ji yra tiltas tarp proto ir širdies – tarp to, ką galime paaiškinti, ir to, ką turime priimti tikėjimu. Didieji teologai – nuo Augustino iki Tomaso Akviniečio, nuo Lewiso iki šiuolaikinių analitinių filosofų – visi sutaria vienu: blogis yra tikras, kančia yra tikra, ir klausimas yra teisėtas. Tačiau jo egzistavimas nebūtinai paneigia Dievo egzistavimą – jis tik parodo, kad santykis tarp Dievo ir žmogaus yra sudėtingesnis, gilesnis ir dramatiškesnis nei bet kuri paprasta formulė.
Galbūt svarbiausias dalykas nėra rasti tobulą atsakymą, o turėti drąsos klausti – ir nepasiduoti nei lengvam ateizmui, nei lengvam tikėjimui, kuris vengia sunkių klausimų.