Klausimas, kurio niekas nenori užduoti garsiai
Kiekvieną kartą, kai kažkur įvyksta tragedija – žemės drebėjimas, vėžio diagnozė, vaiko mirtis – tas pats klausimas iškyla iš naujo. Jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl jis leidžia visa tai? Filosofai šį klausimą vadina teodicėjos problema. Bet eiliniam žmogui, sėdinčiam ligoninėje šalia mirštančio tėvo, jokia graikų kilmės terminija nepadeda.
Tai galbūt seniausias ir sunkiausias klausimas, kurį žmonija kada nors uždavė. Ir būtų nesąžininga apsimesti, kad atsakymas yra paprastas.
Ką Biblija iš tikrųjų sako – ne tai, ką mes norime išgirsti
Daugelis tikisi, kad Šventasis Raštas pateiks aiškų, tvarkingą atsakymą. Bet Biblija yra keista knyga – ji dažniau kelia klausimus nei juos uždaro. Jobo knyga yra geriausias pavyzdys. Jobas – teisus žmogus, prarandantis viską: turtą, vaikus, sveikatą. Jo draugai aiškina, kad jis tikriausiai kažką nusidėjo. Dievas pabaigoje pasirodo ir… nepaaiškina nieko. Jis tiesiog klausia: „Kur buvai, kai klojau žemės pamatus?”
Tai ne atsakymas. Tai kvietimas į kitokią perspektyvą. Naujajame Testamente Jėzus irgi neatsakinėja į kančios klausimą teoriškai – jis verkia prie Lozoriaus kapo. Jis pats kenčia. Krikščionybės esmė, skirtingai nuo daugelio kitų religijų, yra ta, kad Dievas nestebi kančios iš tolo – jis į ją įžengia.
Paulius laiške romiečiams rašo, kad „kančia ugdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę.” Tai skamba kaip paguoda ant popieriaus. Bet žmonės, perėję tikras kančias, dažnai patvirtina, kad kažkas panašaus iš tikrųjų vyksta – ne automatiškai, ne be kovos, bet vyksta.
Mokslas neturi atsakymo, bet turi įdomių pastebėjimų
Neurologai ir psichologai pastaraisiais dešimtmečiais ištyrė, kaip kančia veikia žmogų. Ir rezultatai yra prieštaringi. Viena vertus, chroniškas stresas ir trauma tikrai griauna – tiek psichiškai, tiek fiziškai. Tai faktas. Kita vertus, egzistuoja gerai dokumentuotas reiškinys, vadinamas potrauminis augimas – situacija, kai žmonės po sunkių išgyvenimų tampa atsparesni, empatiškesni, labiau įvertina gyvenimą.
Harvardo psichologas Daniel Gilbert tyrinėjo, kaip žmonės prognozuoja savo laimę. Paaiškėjo, kad mes esame siaubingai blogi prognozuotojai – manome, kad tragedija mus sulaužys visam laikui, bet dažniausiai taip nenutinka. Žmonės, netekę kojų per nelaimingus atsitikimus, po metų vidutiniškai nurodo panašų laimės lygį kaip ir prieš traumą. Tai nestebina tų, kurie tikėjimą išgyveno kaip realybę, bet mokslininkams tai buvo netikėta.
Evoliucinė biologija prideda dar vieną dimensiją: skausmas egzistuoja, nes jis reikalingas. Žmonės, gimę be skausmo jautimo (tokia būklė egzistuoja), paprastai miršta jauni – jie nesuvokia, kad kažkas negerai. Fizinis skausmas yra signalas. Galbūt egzistencinė kančia irgi yra kažkoks signalas – tik klausimas, į ką ji rodo.
Laisvė, kuri kainuoja
Teologai dažnai griebiasi vadinamojo laisvos valios argumento: Dievas sukūrė laisvus žmones, o laisvė reiškia galimybę rinktis blogį. Daug kančios pasaulyje kyla iš žmonių sprendimų – karai, smurtas, aplaidumas. Jei Dievas kiekvieną kartą sustabdytų blogą sprendimą, mes nebūtume laisvi – būtume robotai.
Tai logiškai skamba. Bet problema ta, kad didelė kančios dalis nekyla iš žmonių sprendimų. Cunamiai. Vaikų leukemija. Žemės drebėjimai. Čia laisvos valios argumentas nebeveikia taip sklandžiai.
Kai kurie teologai, tarp jų C.S. Lewisas, siūlo platesnę perspektyvą: galbūt pasaulis, kuriame neįmanoma kančia, būtų pasaulis, kuriame neįmanomas ir tikras augimas, tikra meilė, tikras charakteris. Lewisas rašė, kad Dievas šaukštu mums duoda tai, ko mes norėtume, bet statybų aikštele paverčia mus į tai, ko mes negalime net įsivaizduoti. Tai ne paaiškinimas. Tai – vizija.
Ten, kur teorija baigiasi ir prasideda gyvenimas
Galiausiai reikia pripažinti: joks straipsnis, jokia filosofija, jokia teologija neišsprendžia kančios problemos taip, kad ji nustotų skaudėti. Ir galbūt tai ir yra esmė. Klausimas „kodėl Dievas leidžia kančią” dažnai yra ne intelektualinis klausimas – tai šauksmas. O į šauksmą neatsakoma argumentais.
Tiek tikėjimo tradicija, tiek mokslas sutinka bent vienu dalyku: kančia, priimta ir perdirbta, o ne tiesiog ištverta, gali tapti kažkuo kitu. Ne visi tai patiria. Ne visada. Bet pakankamai dažnai, kad tai būtų verta dėmesio. Galbūt klausimas nėra „kodėl tai vyksta”, o „kas aš tampstu per tai.” Tai ne atsakymas, kurio mes norime. Bet galbūt tai atsakymas, kuris iš tikrųjų kažką keičia.