Kai ekranas tampa keliu į šventąsias vietas
Prieš kelerius metus mano draugas kunigas pasidalino keista istorija. Viena parapijiečių, vyresnio amžiaus moteris, verkė per susitikimą – ne iš liūdesio, bet iš džiaugsmo. Ji ką tik „aplankė” Jeruzalę per virtualų turą. Niekada neturėjo galimybės keliauti, o dabar, sėdėdama savo svetainėje, praėjo Via Dolorosa, stovėjo prie Kristaus kapo bažnyčios. Kunigui tai buvo netikėta. Ar tai tikra piligrimystė? Ar technologija gali suteikti dvasinę patirtį?
Šis klausimas šiandien tampa vis aktualesnis. Virtualūs turai į šventąsias vietas nebėra tik technologinė naujovė – jie keičia tai, kaip suprantame piligrimystę, kaip patiriame tikėjimą, kaip bendrystę su Dievu siejame su konkrečiomis vietomis. Ir nors kai kam tai atrodo kaip tikrosios patirties nuskurdinimas, kitiems – kaip neįtikėtina galimybė.
Kai fizinė kelionė neįmanoma
Piligrimystė krikščionybėje visada buvo susijusi su fiziniu judesiu. Nuo pirmųjų amžių tikintieji keliaudavo į Šventąją Žemę, Romą, Santjago de Kompostelą. Kelionė buvo dalis patirties – nuovargis, pasiaukojimas, fizinis atsiskyrimas nuo kasdienybės. Bet kas nutinka, kai keliauti neįmanoma?
Pandemiją daugelis prisimena kaip laikotarpį, kai bažnyčios užsidarė, piligrimystės buvo atšauktos. Būtent tada virtualūs turai patyrė tikrą boomą. Vatikanas, Šventosios Žemės šventovės, įvairios vienuolijos pradėjo siūlyti virtualias ekskursijas. Žmonės galėjo „apsilankyti” vietose, kurias anksčiau matė tik nuotraukose.
Bet ne tik pandemija skatina virtualias piligrimystes. Yra žmonių su negalia, kurie fiziškai negali keliauti. Yra senolių, kuriems kelionė būtų per didelė našta. Yra šeimų su mažais vaikais, kurioms tokia kelionė finansiškai neįmanoma. Virtualūs turai jiems atveria duris, kurios anksčiau buvo užvertos. Ir tai nėra mažareikšmis dalykas.
Technologija kaip tarpininkė tarp žmogaus ir šventumo
Įdomu tai, kad krikščionybė visada turėjo sudėtingą santykį su tarpininkais. Reformacija iš dalies kilo dėl klausimo, ar reikia tarpininkų tarp žmogaus ir Dievo. Dabar technologija tampa nauja tarpininke. Ir čia kyla teologinių klausimų.
Kai žiūri į Šventojo kapo bažnyčią per VR akinius ar net paprastą kompiuterio ekraną, ką iš tikrųjų patirti? Ar tai tik informacija apie vietą, ar gali būti dvasinė patirtis? Kai kurie teologai teigia, kad šventumas nėra pririštas prie fizinės vietos – Dievas yra visur, ir susitikimas su Juo gali įvykti bet kur. Kiti įspėja, kad virtualumas gali tapti pakaitu, kuris niekada nesuteiks tikrosios patirties gylio.
Praktiškai žiūrint, daug priklauso nuo požiūrio. Jei virtualų turą žiūri kaip dokumentinį filmą, tiesiog susidomėjęs istorija ir architektūra – tai viena patirtis. Jei ruošiesi maldai, galbūt uždegi žvakę namuose, ir žiūri su meditacine nuostata – tai jau visai kas kita. Technologija yra įrankis, ir kaip su bet kuriuo įrankiu, svarbu, kaip jį naudoji.
Virtualios piligrimystės kaip pasiruošimas tikrajai
Vienas įdomus aspektas, apie kurį retai kalbama – virtualūs turai gali būti pasiruošimas fizinei kelionei. Kai kurie piligrimai prieš vykdami į Šventąją Žemę ar Romą, pirmiausia „aplanko” šias vietas virtualiai. Tai padeda geriau suprasti topografiją, istoriją, kontekstą.
Yra konkrečių būdų, kaip tai padaryti prasmingai. Pavyzdžiui, galima sukurti asmeninį piligrimystės planą: pasirinkti kelis virtualius turus, kiekvieną žiūrėti atskirą dieną, skirtą maldai ir apmąstymams. Galima vesti dienoraštį, užrašyti mintis ir jausmus, kurie kyla žiūrint. Galima derinti virtualų turą su Šventojo Rašto skaitymais, susijusiais su ta vieta.
Kai kurios parapijos pradeda organizuoti bendruomeninius virtualių piligrimysčių seansus. Žmonės susirenka bažnyčioje ar parapijos salėje, kartu žiūri virtualų turą, po to dalijasi refleksijomis. Tai sukuria bendruomenės jausmą, kuris yra svarbi piligrimystės dalis – juk tradiciškai piligrimai keliaudavo grupėmis, dalindamiesi patirtimi.
Ką prarandame, ką įgyjame
Būkime sąžiningi – virtualus turas niekada nebus tas pats, kas fizinė kelionė. Nejausi vėjo Alyvų kalne, neužuosi smilkalų Kristaus kapo bažnyčioje, nepalytėsi Raudojimo sienos akmenų. Fizinė patirtis turi savo unikalią vertę, kurią technologija negali atkartoti.
Bet virtualumas turi ir savo privalumų. Gali sustoti bet kurioje vietoje, kiek nori. Gali grįžti į tą pačią vietą vėl ir vėl. Gali matyti detales, kurių fizinėje kelionėje nepastebėtum dėl minios ar laiko trūkumo. Kai kurie virtualūs turai siūlo istorinę rekonstrukciją – gali pamatyti, kaip vieta atrodė prieš šimtmečius.
Yra ir finansinė pusė. Piligrimystė į Šventąją Žemę gali kainuoti kelis tūkstančius eurų. Ne visi gali tai sau leisti. Virtualus turas dažnai nemokamas arba kainuoja simbolinę sumą. Tai demokratizuoja prieigą prie šventųjų vietų. Klausimas, ar tai gerai, ar blogai, nėra paprastas. Galbūt piligrimystė turėtų būti pasiaukojimas, įskaitant finansinį? O galbūt Dievo malonė neturėtų būti ribojama piniginės storio?
Jaunoji karta ir skaitmeninė dvasingumas
Jauniems žmonėms, užaugusiems su išmaniaisiais telefonais ir socialiniais tinklais, virtualios piligrimystės atrodo natūralesnės nei vyresniems. Jie įpratę patirti pasaulį per ekranus. Jiems skirtumas tarp „tikro” ir „virtualaus” nėra toks ryškus.
Tai kelia įdomių klausimų bažnyčiai. Kaip kalbėti apie tikėjimą kartai, kuri natūraliai integruoja skaitmeninę ir fizinę realybę? Kai kurios iniciatyvos jau atsiranda – piligrimystės aplikacijos su maldų vadovais, interaktyvūs biblijos tyrinėjimai, virtualios adoracijos. Kai kurie kritikuoja tai kaip tikėjimo suskaitmeninimą, bet galbūt tai tiesiog nauja forma, kaip perduoti amžiną žinią?
Praktiškai galvojant, jaunimui galima siūlyti hibridines patirtis. Pavyzdžiui, virtualus turas kaip įvadas, po to diskusija apie tai, ką matė, o galbūt ir fizinė piligrimystė į vietinę šventovę. Arba virtualios piligrimystės į tolimas vietas, derinamos su fizinėmis į artimiausias – tai sukuria balansą tarp technologijos ir tradicijos.
Teologiniai iššūkiai ir galimybės
Virtualios piligrimystės verčia permąstyti kai kurias teologines koncepcijas. Kas yra „vieta” krikščioniškoje dvasingume? Ar Dievas labiau „gyvenamas” Jeruzalėje nei kitur? Jėzus pats sakė samariečių moteriai, kad ateis laikas, kai žmonės garbins Dievą ne kalne, ne Jeruzalėje, bet dvasioje ir tiesoje.
Iš kitos pusės, inkarnacija – Dievo įsikūnijimas – pabrėžia fizinės realybės svarbą. Dievas tapo kūnu, gyveno konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku. Šventosios vietos yra svarbios būtent todėl, kad jos susietos su fiziniais įvykiais. Ar virtualumas gali perteikti šį inkarnacijos aspektą?
Galbūt atsakymas yra tarp. Virtualios piligrimystės gali būti vertingos, bet ne kaip pakaitas, o kaip papildymas. Jos gali pagilinti supratimą, paruošti širdį, išlaikyti ryšį su šventomis vietomis, kai fizinė kelionė neįmanoma. Bet jos neturėtų tapti patogiu būdu išvengti tikrosios kelionės iššūkių, kai ta kelionė yra įmanoma.
Kai kelias tampa tikslu, o ekranas – langu
Grįžtant prie tos parapijiečių, kuri verkė po virtualaus turo į Jeruzalę. Ar jos patirtis buvo mažiau tikra todėl, kad ji nebuvo fiziškai ten? Ar jos ašaros buvo mažiau autentiškos? Ar Dievas jos nepalietė todėl, kad ji žiūrėjo į ekraną, o ne stovėjo fizinėje vietoje?
Piligrimystė visada buvo apie daugiau nei vien fizinę kelionę. Ji apie širdies kelionę, apie ieškojimą, apie atvirumą Dievo veikimui. Tradicinėje piligrimystėje fizinis judėjimas simbolizuoja dvasinį judėjimą. Bet simbolis nėra vienintelis būdas patirti realybę.
Virtualūs turai keičia piligrimysčių patirtį ne tuo, kad pakeičia tradicines formas, bet tuo, kad išplečia galimybes. Jie leidžia daugiau žmonių priartėti prie šventųjų vietų, nors ir skirtingu būdu. Jie kelia klausimus apie tai, kas iš tikrųjų svarbu tikėjime – vieta, patirtis, bendruomenė, asmeninis santykis su Dievu.
Galbūt svarbiausias dalykas yra ne tai, kaip keliauji – fiziškai ar virtualiai, – bet kodėl keliauji ir su kokia širdimi. Technologija yra įrankis, ir kaip kiekvienas įrankis, ji gali būti naudojama gerai arba blogai, prasmingai arba paviršutiniškai. Virtualios piligrimystės gali būti tikra dovana tiems, kurie kitaip niekada nepasiektų šventųjų vietų. Jos gali būti paviršutiniška pramoga tiems, kurie ieško tik naujų įspūdžių. Skirtumas slypi ne technologijoje, bet žmoguje, kuris ją naudoja.
Šiuolaikinė krikščionybė mokosi gyventi su šiomis naujomis galimybėmis. Ne atmetant jų kaip grėsmę tradicijai, ne ir nekritiškai jas priimant kaip pažangą. Bet ieškant balanso, ieškant būdų, kaip technologija gali tarnauti tikėjimui, o ne atvirkščiai. Ir galbūt būtent šis ieškojimas, šis bandymas suprasti, kaip būti tikinčiam skaitmeniniame amžiuje, yra mūsų kartos piligrimystė.