Kai telefonas tampa daugiau nei tik įrenginiu
Yra kažkas keisto tame, kaip mes reaguojame, kai sudužta telefono ekranas. Ne tik susierzinimas dėl patogumų praradimo – kažkas giliau. Lyg būtų įskelta dalis mūsų pačių. Vilniaus Užupyje dirbantis telefonų meistras Tomas pasakoja, kad klientai dažnai ateina pas jį su kažkokiu ypatingu veido išraiška – ne tik nusiminę, bet ir kažkaip… pažeidžiami.
„Žmonės atneša telefoną taip, kaip atneštų sužeistą gyvūną,” – sako jis. „Ypač jaunesnė karta. Jiems tai tikrai nėra tik plastiko ir stiklo gabalas.”
Kodėl mes taip prisirišame prie ekranų
Psichologai tai vadina technologiniu pratęsimu – idėja, kad mūsų įrenginiai tampa mūsų pačių tąsa. Telefone yra nuotraukos, pokalbiai, užrašai, muzika – visa tai, kas sudaro mūsų kasdienę emocinę tikrovę. Kai ekranas sudūžta, tas ryšys fiziškai nutrūksta. Ir tai jaučiama.
Tai nėra nauja idėja. Filosofas Marshall McLuhan dar praėjusiame amžiuje rašė, kad medijos yra žmogaus kūno pratęsimai. Telefonas – tai mūsų atmintis, mūsų akys, mūsų balsas. Tad jo pažeidimas – tai tikrai kažkas daugiau nei techninė problema.
Meistro rankos ir atnaujinimo ritualas
Vilniaus telefonų meistrai – ir tai skamba gal kiek netikėtai – dažnai kalba apie savo darbą su tam tikra pagarba. Ne visi, žinoma. Bet tie, kurie dirba ilgai, pastebi, kad jų darbas turi kažką rituališko.
Ekrano keitimas trunka 20–40 minučių. Per tą laiką žmogus sėdi, laukia, kartais šnekasi, kartais tyli. O paskui gauna atgal savo telefoną – švarų, naują, lyg ką tik išimtą iš dėžutės. Ir reakcija? Dažnai šypsena. Tikra, ne mandagumo.
„Žmonės kartais sako ačiū taip, lyg jiems grąžintum kažką svarbaus,” – pasakoja kita meistrė iš Naujamiesčio. „Ir man atrodo, kad taip ir yra.”
Ar verta apie tai galvoti rimtai
Galima nusijuokti – na, tai tik telefonas. Bet jei pažiūrėsime atidžiau, tai šis santykis su technika daug pasako apie tai, kaip mes gyvename. Mes nebegyvename atskirai nuo savo įrenginių. Jie dalyvauja mūsų santykiuose, mūsų darbe, mūsų vienatvėje.
Ir gal todėl verta kartais sustoti ir pagalvoti – ne tik apie tai, kaip naudojame telefoną, bet ir kodėl jis mums toks svarbus. Ką tai sako apie mūsų poreikį ryšiui, atminčiai, tapatybei?
Stiklas, kuris atspindi mus pačius
Vilniaus meistrai, galbūt patys to nesuvokdami, atlieka kažką daugiau nei techninį darbą. Jie grąžina žmonėms jų kasdienį ryšį su pasauliu. Ir tas momentas, kai žmogus paima atgal savo atnaujintą telefoną, yra mažas, bet tikras – savotiškas atsikvėpimas, grįžimas į save.
Gal tai ir skamba pompastiškai. Bet kitą kartą, kai sudužus ekranui nešite telefoną taisyti, atkreipkite dėmesį į savo jausmus. Ką jaučiate, kai jį atiduodate? Ką – kai atgaunate? Kartais kasdieniai dalykai, į kuriuos nežiūrime rimtai, pasako daugiau apie mus nei bet kokia filosofinė knyga.