Kai dangus kalba mūsų kalba
Stoviu virtuvėje, maišau kavą, ir staiga pro langą įskrenda drugelis – geltonas, šviesus, visiškai netikėtas spalio rytą. Mano močiutė būtų pasakiusi, kad tai žinia iš anapus. Aš tik nusišypsau ir pagalvoju: o gal tiesiog drugelis? Bet kažkas giliai viduje suvirpa. Ar tai atsitiktinumas, ar kažkas daugiau?
Šiuolaikinis tikintysis gyvena keistoje įtampoje. Viena vertus, tikime, kad Dievas yra gyvas, kad Jis kalba, veda, rūpinasi. Kita vertus, esame išmokyti būti racionalūs, skeptiški, „protingi”. Kaip tuomet atpažinti tikrąsias dvasines žinias tarp tūkstančių kasdienių įvykių, minčių ir jausmų? Kaip atskirti Dievo balsą nuo savo fantazijos ar, dar blogiau, nuo apgaulės?
Tai nėra lengvas klausimas. Ir jei kas nors jums sako, kad turi aiškią formulę – bėkite. Dvasinis gyvenimas nėra matematika. Bet yra principai, patikrinti šimtmečių ir šventųjų patirtimi, kurie gali padėti.
Trys kanalai, kuriais kalba Dievas
Pirmiausia turime suprasti, kad Dievas nėra tylus. Problema ne ta, kad Jis nekalba, o ta, kad mes dažnai nesiklausome arba nežinome, kur klausytis. Tradiciškai krikščionybė išskiria tris pagrindinius kanalus, kuriais Dievas komunikuoja su mumis.
Pirmas ir svarbiausias – Šventasis Raštas. Tai ne tik senas tekstas, kurį skaitome sekmadienio pamaldose. Tai gyvas Dievo žodis, kuris šiandien, dabar, gali prakalbinti jūsų širdį. Esu matęs žmonių, kurie atsitiktinai atvertę Bibliją rado tiksliai tą žodį, kurio jiems reikėjo tą dieną. Ar tai atsitiktinumas? Galbūt. Bet galbūt ir ne.
Antras kanalas – Bažnyčia ir jos mokymas. Čia ne apie instituciją, o apie gyvą tikėjimo bendruomenę, kuri per du tūkstančius metų kaupia išmintį, kaip atpažinti Dievo balsą. Kai individualus „apreiškimas” prieštarauja tam, ką Bažnyčia mokė visą laiką – tai rimtas signalas sustoti ir permąstyti.
Trečias kanalas – asmeninė malda ir vidinė patirtis. Čia prasideda sudėtingiausia dalis, nes širdis gali būti apgaulinga. Bet tai nereiškia, kad turime ignoruoti vidinį balsą. Priešingai – turime išmokti jį atpažinti ir tikrinti.
Kai mintis aplanko netikėtai
Važiuoju automobiliu į darbą. Įprastinis maršrutas, įprastos mintys. Ir staiga – tarsi kažkas įdėtų į galvą mintį: „Paskambink mamai.” Ne mano įprasta mintis, ne logiškas sprendimas. Tiesiog aiškus, ramus impulsas. Ignoruoju – skubu, vėluoju. Po dviejų valandų mama skambina verkdama – ką tik sužinojo blogą diagnozę, jautėsi vieniša, meldėsi, kad kas nors paskambintų.
Tokios patirtys nėra retos. Klausimas – kaip jas atpažinti iš anksto? Šventasis Ignacas Lojola, kuris giliai tyrinėjo dvasių judėjimą, mokė atkreipti dėmesį į „paguodos” ir „neviltis” būsenas. Dievas paprastai kalba per ramybę, švelnumą, gilų taikos jausmą – net jei žinia pati savaime gali būti sudėtinga ar reikalaujanti aukos.
Priešingai, blogasis dvasios veikia per chaosą, skubėjimą, nerimą, kaltę be vilties. Jei „žinia” jus verčia panikuoti, jaustis beverčiu, nusiminti be jokios išeities – tai beveik tikrai ne Dievo balsas. Dievas gali mus kviesti į sunkius dalykus, bet Jo balsas visada palieka viltį ir ramybę gilumoje.
Ženklai, simboliai ir sutapimai
Draugė pasakojo: prieš svarų sprendimą dėl darbo ji meldėsi savaitę. Neturėjo aiškumo. Ir tada per tris dienas trys skirtingi žmonės, nežinodami apie jos situaciją, jai pasakė beveik tą patį sakinį apie drąsą ir pasitikėjimą. Paskutinis buvo visiškai nepažįstamas žmogus autobuse. Ji suprato tai kaip atsakymą.
Ar tai buvo Dievo žinia? Galbūt. Bet čia reikia atsargumo. Mes, žmonės, esame puikūs rasti prasmę ten, kur jos nėra – tai vadinama „patvirtinimo šališkumu”. Norime tam tikro atsakymo ir pradedame matyti „ženklus” visur. Todėl svarbu:
Pirma, tikrinti, ar „ženklas” sutampa su kitais dviem kanalais – Raštu ir Bažnyčios mokymu. Jei „ženklas” kviečia į kažką, kas akivaizdžiai prieštarauja krikščioniškam gyvenimui – tai ne ženklas.
Antra, žiūrėti į vaisius. Šventasis Paulius sako: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė…” Jei sekant „ženklu” jūsų gyvenime auga šie vaisiai – geras ženklas. Jei auga susiskaldymas, pyktis, puikybė – blogas.
Trečia, pasitarti su išmintingais žmonėmis. Dvasinis vadovas, subrendęs tikintysis, kuris jus pažįsta – jų žvilgsnis iš šono gali būti neįkainojamas. Mes patys dažnai esame per daug įsitraukę, kad matytume objektyviai.
Tyloje gimsta aiškumas
Didžiausia problema šiuolaikiniame gyvenime – triukšmas. Ne tik fizinis, bet ir vidinis. Nuolatinės mintys, planai, rūpesčiai, socialiniai tinklai, naujienos, muzika ausyse. Kaip Dievas gali prakalbinti, jei niekada nenutylame?
Pranašas Elijas ieškojo Dievo audros šniokštime, žemės drebėjime, ugnyje. Bet Dievas kalbėjo „tylos dvelksme”. Ne dramatiškame reiškinyje, o tyloje. Tai ne romantinė metafora – tai praktinė tiesa. Dauguma tikrųjų dvasinių žinių ateina tyloje.
Tai nereiškia, kad turite tapti vienuoliu. Bet tai reiškia, kad turite sąmoningai kurti tylos erdves savo gyvenime. Gal tai dešimt minučių ryte prieš keliantis šeimai. Gal pusvalandis vakare be telefono. Gal savaitgalio pasivaikščiojimas miške be ausinių. Gal mėnesinis rekolekcijų savaitgalis.
Tyloje pradedame girdėti ne tik Dievo balsą, bet ir savo tikrąjį balsą – ne tą paviršutinišką, kuris reaguoja į dienos įvykius, o gilųjį, kuris žino, kas iš tiesų svarbu. Ir dažnai šie du balsai – Dievo ir tikrojo savęs – skamba labai panašiai, nes esame sukurti Jo paveikslu.
Kada nebesitikėti antgamtinių ženklų
Yra pavojinga kraštutinė: žmonės, kurie visur ieško ženklų ir pranašysčių. Kiekvienas paukštis, kiekvienas sutiktas žmogus, kiekvienas sapnas tampa „žinia iš aukštybių”. Tai ne tikėjimas – tai prietarai su krikščionišku fasadu.
Dievas tikrai gali kalbėti per įvairius dalykus. Bet Jis taip pat davė mums protą, laisvą valią ir kasdienę išmintį. Ne viskas yra mistinis ženklas. Kartais lietus yra tiesiog lietus, ne Dievo rūstybės simbolis. Kartais sutiktas žmogus yra tiesiog sutiktas žmogus, ne angelas.
Sveikas dvasinis gyvenimas turi pusiausvyrą tarp atvirumo antgamtiniam ir blaivaus realybės vertinimo. Šventieji buvo labai praktiški žmonės. Šventoji Teresė Avilietė sakė: „Pasitikėk Dievu, bet pripildyk sviesto ąsotį.” Dievas veikia per malonę, bet taip pat per gamtos dėsnius ir žmogišką pastangą.
Kai kas nors pradeda „girdėti balsus” nuolat, kai kiekvienas smulkus sprendimas reikalauja „ženklo iš dangaus”, kai žmogus nebegali priimti jokio sprendimo be mistinės patirties – tai ne dvasingumo ženklas. Tai gali būti psichologinė problema arba dvasinis infantilizmas. Tikras subrendimas reiškia mokėti priimti sprendimus remiantis tikėjimu, protu ir patirtimi, nepuolant į kraštutinumus.
Bendruomenės vaidmuo atskiriant dvasias
Niekas iš mūsų nėra sala. Tai ypač svarbu kalbant apie dvasines patirtis. Individualizmas – viena didžiausių šiuolaikinių pagundų – įsiskverbia ir į tikėjimą. „Mano asmeninė patirtis su Dievu” tampa vieninteliu autoritetu, nepriklausomu nuo bendruomenės, tradicijos ar išorinės patikros.
Tai pavojinga. Istorija pilna pavyzdžių, kai nuoširdūs žmonės, pasitikėdami tik savo vidiniu balsu, nuklydo į erezijas, fanatizmą ar net žiaurumą. Ne todėl, kad buvo blogi, o todėl, kad buvo vieni.
Tikra Bažnyčia – ne institucija, kuri nori kontroliuoti jūsų patirtį, o išmintinga motina, kuri padeda atskirti tikrą nuo klaidingo. Kai Paulius turėjo savo dramatiškąjį susitikimą su Kristumi Damasko kelyje, jis nepasiliko vienas su ta patirtimi. Jis nuėjo pas bendruomenę, pas Ananiją, pas apaštalus. Jo patirtis buvo patikrinta, įvertinta, integruota į platesnį tikėjimo kontekstą.
Praktiškai tai reiškia: jei turite stiprią dvasinę patirtį ar jaučiate, kad Dievas jus kviečia į kažką konkretaus, pasidalinkite tuo su patikimais žmonėmis. Ne su visais iš eilės – kai kurios patirtys yra per intymios. Bet su dvasiniu vadovu, subrendusiu tikinčiuoju, galbūt su kunigu. Jų reakcija, klausimai, pastebėjimai gali būti neįkainojami.
Gyvenimas kaip dialogas su Dievu
Galiausiai, visa tai – ženklų atpažinimas, balsų klausymas, dvasinių žinių interpretavimas – nėra technika ar metodika. Tai santykis. Tai dialogas. Tai draugystė su Dievu, kuri auga per laiką.
Kaip atpažįstate savo geriausio draugo balsą telefone be prisistatymo? Kaip žinote, ką jūsų sutuoktinis galvoja iš veido išraiškos? Per laiką, per bendravimą, per dėmesį. Taip pat ir su Dievu. Kuo daugiau laiko praleidžiate maldoje, kuo atidžiau skaitote Raštą, kuo nuoširdžiau gyvename tikėjimą – tuo aiškiau atpažįstame Jo balsą.
Nebijokite klaidų. Kartais pamanysime, kad Dievas kviečia į kažką, o paaiškės, kad tai buvo mūsų projekcija. Gerai. Dievas yra kantrus mokytojas. Jis nenubaus už nuoširdžią klaidą. Svarbiau bandyti klausytis ir kartais klysti, nei visai neklausytis iš baimės suklysti.
Ir atminkite: Dievas jus myli labiau, nei galite įsivaizduoti. Jis nori su jumis bendrauti. Jis nori jus vesti. Jis nėra tolimas, abejingas dievybė, kuri retkarčiais meta žinias kaip duoną paukščiams. Jis yra Tėvas, kuris ilgisi dialogo su savo vaikais. Jūsų dėmesys, jūsų atvirumas, jūsų noras klausytis – tai jau maldos forma. Ir Jis į ją atsako. Galbūt ne taip, kaip tikėjotės, ne tada, kai norėjote, ne taip dramatiška forma, kaip įsivaizdavote. Bet Jis atsako. Visada.
Taigi gyvenkite atidžiai. Žiūrėkite atvira širdimi. Klausykitės ne tik ausimis, bet ir širdimi. Tikrinkite, kas jums ateina, bet nebijokite priimti. Ir pamažu, dieną po dienos, jūsų gyvenimas taps tuo, kuo jis ir turėtų būti – nuolatiniu dialogu su Tuo, kuris jus sukūrė, myli ir veda namo.