Klausimas, kuris niekam neduoda ramybės
Jei kada nors sėdėjai prie ligoninės lovos, laikei draugo ranką ir galvojai – kodėl – tai žinai, apie ką čia kalbama. Šis klausimas nėra akademinis. Jis ateina naktį, kai negalima užmigti. Jis ateina per laidotuves. Jis ateina tada, kai žiūri į naujienas ir matai, kaip kenčia vaikai.
Teologai šią problemą vadina teodicėja – nuo graikų žodžių theos (Dievas) ir dike (teisingumas). Bet tai ne tik gražus terminas filosofijos vadovėliuose. Tai bandymas atsakyti į patį skaudžiausią žmonijos klausimą: jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl pasaulyje tiek daug skausmo?
Laisvos valios argumentas – ir kodėl jis ne viskas
Dažniausiai išgirsi tokį atsakymą: Dievas suteikė žmonėms laisvą valią, o blogis – tai jos pasekmė. Augustinas, Tomas Akvinietis, vėliau Alvinas Plantinga – visi jie šį argumentą plėtojo ir gynė. Ir jame tikrai yra tiesos. Karas, smurtas, apgaulė – visa tai žmonių pasirinkimai.
Bet čia iškyla akivaizdi problema: ką daryti su gamtos blogiu? Su žemės drebėjimais, vėžiu, cunamiais? Čia jokios laisvos valios nėra. Čia tiesiog – gamta, kuri žudo. Ir šioje vietoje laisvos valios argumentas pradeda šlubuoti.
Kai kurie teologai sako, kad ir čia yra išeitis – kad gamtos tvarka yra būtina sąlyga moraliniam augimui, kad pasaulis be pavojų būtų tarsi vata, kurioje neįmanoma tapti tikru žmogumi. Johnas Hickas šią idėją pavadino sielos formavimo teodicėja. Gražu teoriškai. Bet kai mama netenka trejų metų vaiko nuo leukemijos, šie žodžiai skamba tuščiai.
Ką sako filosofija – ir kur ji sustoja
Filosofai į šią problemą žiūri šiek tiek kitaip. Davidas Humas dar XVIII amžiuje paklausė: jei Dievas norėjo sukurti gerą pasaulį, bet negalėjo – jis nėra visagalis. Jei galėjo, bet nenorėjo – jis nėra geras. Jei nei viena, nei kita – kam jis apskritai reikalingas?
Tai vadinama logine blogio problema, ir ji tikrai stipri. Bet šiuolaikiniai filosofai, tokie kaip Plantinga, ją atsakė gana įtikinamai – bent jau loginiu lygmeniu. Jie parodė, kad nėra loginės prieštaros tarp visagalio, gero Dievo egzistavimo ir blogio egzistavimo pasaulyje.
Tačiau yra ir įrodinėjamoji blogio problema – ji klausia ne ar logiškai įmanoma, bet ar tikėtina. Ar tikrai tikėtina, kad geras Dievas leistų tokio masto kančią? Čia filosofija pradeda drebėti. Ir čia į pokalbį įsiterpia gyvenimas.
Gyvenimo patirtis – ten, kur teorija baigiasi
Įdomiausia tai, kad žmonės, kurie patyrė didžiausią skausmą, dažnai nepraranda tikėjimo – arba jį atranda iš naujo. Viktoras Franklis, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklas, rašė apie prasmės paiešką net pačioje tamsoje. Dostojevskis, pats kentęs ir kūręs kenčiančius personažus, niekada neatsisakė Dievo – nors ir kovojo su juo kiekvienoje knygoje.
Tai nereiškia, kad kančia yra gera. Bet tai reiškia, kad žmonės turi kažkokį vidinį gebėjimą rasti prasmę ten, kur jos, atrodo, negali būti. Ir daugeliui šis gebėjimas yra susijęs būtent su tikėjimu.
Krikščionių teologijoje yra dar vienas aspektas, kurį neretai pamirštama paminėti: Dievas pats kenčia. Kryžius – tai ne tik simbolis. Tai teiginys, kad Dievas nestebi kančios iš saugaus atstumo, bet pats į ją įžengia. Jurgenas Moltmannas šią idėją išplėtojo knygoje Kenčiantis Dievas – ir tai vienas įtikinamiausių teologinių atsakymų į teodicėjos klausimą.
Ten, kur atsakymai baigiasi ir prasideda gyvenimas
Tiesa tokia – nėra atsakymo, kuris visiškai patenkintų. Ir galbūt tai yra sąžiningiausia, ką galima pasakyti. Teodicėja nėra problema, kurią galima išspręsti kaip matematikos uždavinį ir padėti į stalčių. Ji yra nuolatinė įtampa, su kuria žmonija gyvena tūkstančius metų.
Bet štai kas įdomu: šis klausimas pats savaime rodo kažką svarbaus. Kai pykstame dėl blogio, kai sakome taip neturėtų būti – mes remiamės kažkokiu moraliniu standartu. O iš kur tas standartas? Ateistai turi atsakyti į šį klausimą lygiai taip pat, kaip tikintieji turi atsakyti į teodicėjos klausimą.
Galiausiai, galbūt svarbiausia ne tai, ar turime tobulą atsakymą, o tai, kaip mes elgiamės su blogiu, kurį matome. Ar einame pas kenčiantįjį. Ar laikome ranką. Ar nepaliekame vieno. Nes tiek teologija, tiek filosofija, tiek gyvenimo patirtis sutinka bent vienu dalyku: blogis nėra priežastis nusisukti – jis yra kvietimas artyn.