Kai žinia apie artimojo mirtį atkeliauja iš svetimos šalies, laikas tarsi sustoja. Telefono skambutis vidury nakties, anglišku numeriu, ir po jo – tyla, kurioje reikia priimti dešimtis sprendimų, nors galva dar negali suvokti to, kas nutiko. Lietuvių bendruomenė Anglijoje nemaža, ir, deja, kasmet dešimtys šeimų susiduria su būtinybe parvežti artimąjį namo – į žemę, kurioje jis gimė, o kartais ir į tą pačią kaimo kapinaitę, kur jau ilsisi tėvai ar seneliai.
Pirmosios valandos ir popieriai, kurių niekas neišmoko skaityti mokykloje
Anglijos biurokratinė sistema mirties atveju veikia lėtai, bet tvarkingai. Pirmiausia gydytojas išduoda mirties liudijimą (Medical Certificate of Cause of Death), o po to reikia registruotis pas registratorių (Registrar), kuris išduoda oficialų mirties liudijimą – Death Certificate. Be jo tolesni žingsniai tiesiog neįmanomi.
Jei mirtis įvyko netikėtai ar aplinkybės neaiškios, byla gali atsidurti pas koronerį (Coroner), o tai reiškia papildomą laiką – kartais savaites. Šeimoms tai būna sunkiausia dalis: laukti, kai norisi tik vieno – parsivežti žmogų namo.
Norint gabenti palaikus tarptautiniu maršrutu, prireiks dar kelių dokumentų:
- leidimo išvežti kūną iš Jungtinės Karalystės (Certificate of No Objection to Removal of a Body, kurį galima gauti Lietuvos ambasadoje arba per koronerio biurą);
- balzamavimo pažymėjimo, jei kūnas balzamuojamas – dažniausiai tai privaloma gabenant lėktuvu;
- karsto atitikties pažymėjimo (Zinc-lined coffin certificate), nes tarptautiniam skrydžiui naudojamas specialus, švinu ar cinku iškloti karstas;
- Lietuvos konsulinės įstaigos patvirtinimo dokumentų persiuntimui.
Skamba sausai, bet už kiekvieno punkto slypi telefono skambučiai, laukimas eilėse, vertimai į lietuvių kalbą ir nervai, kurių tose valandose ir taip nedaug belieka.
Kas iš tikrųjų tvarko šį kelią
Geros naujienos tos, kad šeimai nereikia visko daryti pačiai. Anglijoje veikia laidojimo namai (funeral directors), kurie specializuojasi būtent tarptautiniu palaikų pervežimu – dažnai jie jau turi patirties su Lietuva, žino, kokių dokumentų reikalauja mūsų institucijos, ir gali bendradarbiauti su lietuviškomis laidojimo paslaugų įmonėmis.
Verta iš karto susisiekti su Lietuvos laidojimo namais, nes jie priims kūną atvykus ir sutvarkys tolesnę logistiką – nuo oro uosto iki gimtojo miestelio. Dauguma tokių įmonių turi partnerius Anglijoje, todėl procesas gali vykti sklandžiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kaina svyruoja priklausomai nuo atstumo, transporto rūšies (dažniausiai tai skrydis kroviniu) ir papildomų paslaugų, tačiau vidutiniškai reikia planuoti nuo 2000 iki 4000 svarų.
Kai kurios šeimos renkasi kremaciją Anglijoje – tai pigesnis ir paprastesnis sprendimas, nes urna gabenama kaip įprastas bagažas, be specialių leidimų. Tačiau čia jau prasideda kitas klausimas – ne teisinis, o dvasinis.
Kai įsimaišo tikėjimas ir tradicija
Lietuvoje, ypač kaimiškose bendruomenėse, vis dar gyva nuostata, kad žmogus turi būti palaidotas kūnu, žemėje, su visais ritualais – budėjimu, šventoriumi, kunigo žodžiais prie duobės. Kremacija, nors bažnyčia jau seniai jos nedraudžia, kai kam vis dar atrodo kaip nutolimas nuo tradicijos.
Katalikų bažnyčia leidžia kremaciją, tačiau rekomenduoja, kad urna būtų palaidota, o ne laikoma namuose ar išbarstyta – tai svarbu žinoti tiems, kurie svarsto tarp dviejų variantų. Jei šeima nori pilnų religinių apeigų, verta iš anksto susisiekti su parapijos kunigu Lietuvoje – jis padės suplanuoti šv. Mišias, laidotuvių eiseną ir palaidojimą pagal bažnytinę tvarką.
Kai kurios šeimos organizuoja trumpą atsisveikinimo ceremoniją dar Anglijoje – ypač jei bendruomenė ten buvo artima, žmonės dirbo kartu, draugavo metų metus. Tada Lietuvoje vyksta antra dalis – palaidojimas su artimiausiais giminaičiais, kaimynais, tais, kurie liko namie.
Grįžimas į žemę, iš kurios viskas prasidėjo
Yra kažkas keisto ir tuo pačiu giliai žmogiška tame, kad net mirtis reikalauja logistikos – skambučių, popierių, sąskaitų. Bet po visų formalumų lieka tik viena tikra tiesa: žmogus grįžta namo. Ten, kur jo vardą tebežino kaimynai, kur ant kapo bus uždėta gėlių iš to paties darželio, kur jis kadaise žaidė vaiku.
Šis procesas niekada nebūna lengvas – nei emociškai, nei praktiškai. Tačiau žinojimas, kad yra aiškus kelias, kad kažkas jau ėjo šiuo taku prieš tave, kad egzistuoja žmonės ir įstaigos, pasiruošusios padėti – tai jau savotiška paguoda vidury sielvarto. Kartais viskas, ko reikia, yra vienas ramus balsas telefone, kuris pasako: „nesijaudinkite, mes viską sutvarkysime, jūs tik būkite šalia jo“.