Klausimas, kuris neduoda ramybės
Kiekvieną kartą, kai kažkur pasaulyje įvyksta tragedija – žemės drebėjimas, genocidas, vaiko mirtis nuo vėžio – internetas ir bažnyčios prisipildo to paties klausimo. Jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl visa tai? Filosofai šią problemą vadina teodicėja, bet iš tiesų tai ne akademinis galvosūkis. Tai skausmas, ieškantis prasmės.
Šis klausimas nėra naujas. Jį užrašė Epikūras dar prieš du su puse tūkstančio metų, jį kartojo Dostojevskis per Ivano Karamazovo lūpas, jį šaukė Elie Wiesel Aušvice. Ir vis dėlto – atsakymo, kuris tenkintų visus, nėra. Galbūt todėl, kad jo ir negali būti.
Laisvos valios kaina
Dažniausias teologų atsakymas – laisvos valios argumentas. Jo logika paprasta: Dievas sukūrė žmones laisvus, o laisvė neišvengiamai apima galimybę rinktis blogį. Augustinas, Tomas Akvinietis, o vėliau ir šiuolaikinis filosofas Alvinas Plantinga tvirtino, kad pasaulis su laisva valia ir blogiu yra vertingesnis nei pasaulis be jokios iš šių dalykų.
Plantinga tai suformulavo preciziškai: net visagalis Dievas negali sukurti būtybių, kurios visada laisvai rinksis gėrį. Tai loginė prieštara, ne galios stoka. Tačiau kritikai čia pat paklausia – gerai, bet ką su cunamiais? Su vaikų leukemija? Čia jokia laisva valia nekalta.
Gamtos blogis – kieta riešutė
Vadinamasis „gamtos blogis” – ligos, stichinės nelaimės, natūrali mirtis – laisvos valios argumentą aplenka iš šono. Ir čia teologai skiriasi į kelias stovyklas.
Vieni, kaip Johnas Hickas, siūlo „sielos formavimo” teoriją: kančia yra būtina žmogaus brendimui. Pasaulis be skausmo būtų moralinis inkubatorius, ne tikra egzistencija. Kiti remiasi eschatologiniu argumentu – kančia šiame gyvenime yra nereikšminga amžinybės kontekste. Tai, žinoma, mažai guodžia žmogų, kuris šiandien laidoja vaiką.
Mokslinė perspektyva čia įneša savų niuansų. Evoliucijos biologai pastebi, kad skausmas yra išgyvenimo mechanizmas – be jo organizmai negalėtų reaguoti į pavojų. Kentėjimas, biologine prasme, yra ne klaida, o funkcija. Bet tai, žinoma, neatsako į klausimą, kodėl tokia sistema apskritai buvo sukurta.
Kai filosofija susitinka su fizika
Įdomų posūkį siūlo kai kurie fizikai ir kosmologai. Kvantinės mechanikos neapibrėžtumas, chaoso teorija, daugiapasaulių interpretacija – visa tai verčia permąstyti, ką reiškia „visagalybė”. Jei pats visatas yra iš esmės neapibrėžta, gal Dievas – jei jis egzistuoja – veikia ne kaip visažinis režisierius, o kaip kažkas, kas sukūrė taisykles ir paliko žaidimą vykti?
Proceso teologai, sekantys Alfredo Northo Whiteheado pėdomis, būtent taip ir mano. Jų Dievas nėra visagalis tradicine prasme – jis įtikinėja, siūlo, traukia link gėrio, bet neįsako. Tai radikaliai keičia teodicėjos klausimą: blogis egzistuoja ne todėl, kad Dievas leidžia, o todėl, kad pasaulis yra iš esmės laisvas.
Tyla kaip atsakymas
Galbūt pats sąžiningiausias atsakymas yra tas, kurį duoda Jobo knyga – vienas iš filosofiškai drąsiausių tekstų žmonijos istorijoje. Jobas praranda viską, klausia kodėl, o Dievas atsako ne argumentais, bet audra ir klausimais: „Kur buvai, kai klojau žemės pamatus?” Tai ne atsakymas. Tai perspektyvos pakeitimas.
Daugelis šiuolaikinių teologų – tarp jų ir Jürgenas Moltmannas, pats išgyvenęs karą – teigia, kad krikščioniškas atsakymas į blogį nėra teorija, o asmuo. Dievas, kuris pats kenčia ant kryžiaus, nėra abejingas stebėtojas. Tai nereiškia, kad blogis paaiškintas. Bet tai reiškia, kad jis nėra kenčiamas vienatvėje.
Ateistai, žinoma, šį argumentą atmeta kaip emocinį, o ne loginį. Ir jie teisūs – tai nėra loginis atsakymas. Bet galbūt klausimas, kurį užduodame skausme, ir nėra grynai loginis.
Klausimas, kuris mus daro žmonėmis
Po tūkstančių metų diskusijų situacija tokia: nėra atsakymo, kuris visiškai patenkintų ir protą, ir širdį. Laisvos valios argumentas veikia, bet ne visur. Sielos formavimo teorija turi prasmės, bet skamba šaltai. Proceso teologija išsprendžia vieną problemą ir sukuria kitą. Mokslas paaiškina mechanizmus, bet ne prasmę.
Ir vis dėlto – galbūt pats klausimo egzistavimas ką nors pasako. Gyvūnai neklausia, kodėl kenčia. Mes klausiame. Šis nepasitenkinimas pasauliu, šis reikalavimas, kad viskas turėtų prasmę – iš kur jis? Kai kurie filosofai mano, kad pats šis ilgesys yra įrodymas, jog esame sukurti kažkam daugiau. Kiti mano, kad tai tik evoliucijos šalutinis produktas. Bet viena aišku: kol žmonija klausia šio klausimo, ji dar nepasiduoda. O tai, galbūt, yra savotiškas atsakymas savaime.