Kasdien kalbamės apie darbą, orus, sportą, politiką – apie viską, kas pakliūva po ranka. Ir tik retai pastebime, kaip tos paprastos šnekos formuoja mus pačius, mūsų mąstymą, o kartu ir tikėjimą. Nebūtinai reikia stoti prie bažnyčios durų ar rengti pamokslą – tikėjimas dažnai išsilaiko ar išnyksta būtent tokiuose smulkiuose, nereikšmingais atrodančiuose pokalbiuose su kaimynu, kolega ar šeimos nariu.
Kodėl tai apskritai svarbu
Žmogus retai suvokia, kiek kartų per dieną turi progą pasakyti ką nors, kas atspindi jo vertybes – arba jas paneigia. Kai pašnekesys apie orą staiga pavirsta skundu, pyktį keliančiu apkalbinėjimu ar tuščiu ironizavimu, dažniausiai net nepastebime, kaip nutolstame nuo to, ką iš tikrųjų norėtume liudyti. Tikėjimas nėra kažkas, kas gyvena atskirai nuo kasdienybės – jis arba persmelkia tą kasdienybę, arba pamažu blėsta joje.
1. Nesistenk kiekviename pokalbyje „pamokslauti“
Pirmas dalykas, kurį verta įsisąmoninti – niekas nemėgsta, kai kasdienis pokalbis staiga virsta pamokslu. Jei kolega skundžiasi pavargęs po darbo, jam reikia ne Biblijos citatos, o paprasčiausio išklausymo. Tikėjimas kartais geriausiai pasireiškia ne žodžiais, o tuo, kaip elgiesi su žmogumi priešais save.
2. Leisk sau būti nuoseklus, o ne perfektiškas
Niekas nesitiki, kad kiekvieną sakinį tarsi tikrintum per tikėjimo filtrą. Svarbiau – ilgainiui išlaikyti tam tikrą kryptį. Jei šiandien suklydai ir įsipainiojai į apkalbas, rytoj gali sąmoningai nuo to susilaikyti. Nuoseklumas per mėnesius reiškia daugiau nei viena „tobula“ diena.
3. Klausyk daugiau, nei kalbi
Keista, bet dažnai tikėjimą geriausiai parodome ne tuo, ką sakome, o tuo, kaip klausomės. Kai žmogus jaučiasi išgirstas, jam retai svarbu, ar pašnekovas cituoja šventraštį. Svarbiau, kad jis pastebėtas. Toks dėmesys – tyli, bet reali tikėjimo praktika.
4. Nebijok pasakyti „nežinau“
Pokalbiuose apie sudėtingus dalykus – kančią, neteisybę, mirtį – dažnai kyla pagunda greitai atsakyti kažką „teisingo“ ir raminančio. Bet sąžiningas „nežinau, bet tikiu, kad tai turi prasmę“ dažnai skamba tikroviau ir sustiprina pasitikėjimą, nei surepetuotas atsakymas.
5. Saugok savo vidinę ramybę prieš įsitraukdamas į ginčus
Socialiniuose tinkluose ir prie kavos puodelio lengva įsivelti į diskusijas, kuriose visi nori laimėti, o ne suprasti. Verta sau iš anksto nusistatyti ribą – kada pasitraukti, kai pokalbis virsta ne pokalbiu, o kova. Tikėjimas nereikalauja, kad laimėtum kiekvieną žodinę dvikovą.
6. Rask mažas, bet realias progas paminėti, kas tau svarbu
Nebūtina viską slėpti, tarsi tikėjimas būtų gėdingas dalykas. Jei draugas klausia, kaip praleidai savaitgalį, ir tu buvai bažnyčioje ar meldeisi vienas, gali tiesiog tai pasakyti – ramiai, be pertekliaus. Kartais užtenka vieno sakinio, kad kitas žmogus suprastų – tikėjimas tau nėra svetimas ar slaptas dalykas.
7. Nepamiršk savęs paties palaikyti
Sunku liudyti kitiems tai, ko pats nejauti. Todėl verta reguliariai grįžti prie to, kas tave patį stiprina – maldos, tylos, skaitymo ar tiesiog buvimo vienam. Kasdieniai pokalbiai atspindi vidinę būklę, todėl jei viduje sausa, ir žodžiai išeis tušti.
Vietoje taško – kelios mintys pakeliui namo
Tikėjimas retai išbandomas didžiuose, dramatiškuose momentuose. Dažniau jis tikrinamas tada, kai stovi eilėje parduotuvėje ir kažkas nervina, kai kolega pasakoja apie savo problemas, kai reikia nuspręsti, ar įsitraukti į ginčą internete. Šie septyni patarimai nėra formulė, kaip tapti „geresniu tikinčiuoju“ – jie tiesiog primena, kad tikėjimas gyvena ten, kur mes kasdien būname: mažuose pokalbiuose, kuriuos lengva nuvertinti. Ir gal tiesiog verta stabtelėti prieš kitą sakinį ir paklausti savęs – ką aš dabar noriu perduoti kitam žmogui.